Ne paslaptis, jog vasaros laikotarpiu mus kankino troškimas aplankyti visas Vilnius-Klaipėda traukinių maršrute esančias gyvenvietes. Žinoma, šis tikslas neatrodė įveikiamas, o pilnai įgyvendintas taip ir nebuvo, tačiau planai leido mums pasisvečiuoti dar vienoje gyvenvietėje pakeliui.
Radviliškis - šiaurės Lietuvoje esantis miestas, administracinis savivaldybės centras. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose gyvenvietė paminėta 1567-aisiais, nuo 1577-ųjų vadinta miesteliu. Deja, Radviliškio plėtra sustojo XVIII a. pradžioje, kadangi plintant maro epidemijai teritorija liko visiškai be gyventojų.
Bėgant metams Radviliškis sparčiai atsigavo, o ypač augti pradėjo nutiesus geležinkelį. Miestelis tapo svarbiu geležinkelio mazgu, 1924–1926 m. gyvenvietė gavo miesto teises. Pavadinimas „Radviliškis“, manoma, kilo nuo beveik šimtmetį miestą valdžiusios Radvilų giminės vardo.
Dabar Radviliškis - miestas su daugiau nei 16 tūkstančių gyventojų.
Trumpai apie kelionę
Nuotolis nuo Vilniaus: ~ 192 km (atstumas tarp geležinkelio stočių).
Keliavimo būdas: traukiniu ir pėsčiomis.
Kelionės kaina: 8,12 € į abi puses (bilietai su studento ir lojalumo nuolaidomis, pilna kaina - 18 €).
Kelionės trukmė traukiniu: ~ 2 val. 20 min.
Pėsčiomis įveikta: ~ 16 km.
Kelionės pradžia
Radviliškyje atsidūrėme liepos 27-ąją, šiek tiek po 12 valandos, ir, nors buvome optimistiškai nusiteikę, pirmasis įspūdis - ne ypač geras.
Tiesa, stotis gražiai sutvarkyta, o šalia jos - garvežys, ne tik primenantis praeities įvykius, bet ir parodantis, jog Radviliškis - geležinkeliečių miestas. Teigiama, jog daugybė čia esančių žmonių dirba ar bent jau turi artimųjų ar draugų, dirbančių „Lietuvos geležinkeliuose“, ir ne veltui - būtent šiame mieste yra svarbus, antras po Vilniaus pagal dydį geležinkelio mazgas.
|
Radviliškio geležinkelio stotis, veikianti nuo 1871-ųjų |
|
Prie paminklinio garvežio mūsų lankymosi dieną darbavosi darbininkai |
Vos išlipus iš traukinio ir apėjus stotį pasitiko griūvantys, nedažyti, užkaltais langais pastatai. Didelio svetingumo jausmo šie statiniai tikrai nesuteikia.
|
Vasario 16-osios gatvės prieiga sutvarkyta, tačiau pastatai sugadina visą vaizdą |
|
Dar vienas egzempliorius šalia |
Geležinkelio stotį labiau apžiūrėti nusprendėme kelionės pabaigoje, pagrindinį dėmesį skirdami pačiai gyvenvietei. Ir, kaip visuomet, pirmiausia patraukėme ne į miesto centrą, o į apylinkes.
Šiaurės vakarų kryptimi...
Netrukus priėjome netoliese esančią Gedimino gatvę. Tiesa, svarbių objektų čia nėra - tai tiesiog gyvenamaisiais namai apstatytas kelias.
|
Gedimino gatvė |
|
Banko ir kitų įstaigų pastatas |
Įsukę į Kęstučio gatvę pasiekėme Radviliškio vaikų dailės mokyklą, kuri, tiesa, atrodo kaip įprastas gyvenamasis pastatas. Vieninteliai bruožai, parodantys, jog čia mokykla - nedidelis užrašas virš durų bei meninis akcentas ant sienos.
Dailės mokyklos istorija siekia 1986 m., kai buvo įkurtas dailės skyrius prie Radviliškio vaikų muzikos mokyklos. Po trejų metų skyrius atskirtas ir tapo atskira mokykla, o nuo 1998-ųjų ji veikia dabartinėse patalpose.
|
Vaikų dailės mokykla |
|
Dirbinys ant pastato sienos |
|
Kęstučio g. |
Kelių sankirtoje pasukome link Dariaus ir Girėno gatvės, pakeliui praeidami pro Radviliškio jaunimo mokyklos pastatą.
|
Prūdelio gatvė |
|
Jaunimo mokyklos vidinis kiemas |
Dariaus ir Girėno gatvė
Praėję apie kilometrą be svarbių objektų pasiekėme žymiausiųjų Lietuvos lakūnų vardais pavadintą gatvę. Atsidūrėme šalia daugiabučio bei vietinių „Grūstės“ bei „Senukų“ parduotuvių.
|
Prekybos centras |
|
Einant toliau... |
Pagaliau priėjome įdomesnį statinį - Radviliškio evangelikų-liuteronų bažnyčią. Kiek pavyko sužinoti, tai - vienas seniausių pastatų mieste, įtrauktas į kultūros paveldo sąrašą. Tiesa, jau ilgą laiką pamaldos čia nevyksta - pastatas yra apleistas ir netvarkomas. Savininkai - liuteronų parapija - verslininkų prašymus parduoti pastatą atmeta ir vis žada, jog statiniu bus pasirūpinta. Deja, kol kas pokyčių nematyti, net ir kalbos gaivinti pastatą kartu su miesto valdžios pagalba įrengiant jame meno galeriją, panašu, ir liko tik kalbomis.
|
Evangelikų-liuteronų bažnyčios pastatas |
|
Kiemas šalia. Pastato gale siena - kaip ir bažnyčios, bet ar ji irgi autentiška sunku pasakyti |
|
Plytinis statinys kitoje gatvės pusėje |
Priėję žiedinę sankryžą, toliau pasukome Vaižganto gatve.
|
Gatvės pradžioje - priešgaisrinės gelbėjimo tanybos pastatas su stebėjimui skirtu bokšteliu |
|
Voratinklis ant vieno iš gyvenamųjų namų |
|
Vaižganto gatvėje gamtos netrūksta |
Netrukus pasiekėme vieną iš miesto mokyklų - Vaižganto progimnaziją, veikiančią nuo 1973-ųjų. Ugdymas vykdomas lietuvių kalba, joje mokosi apie 600 mokinių.
|
Radviliškio Vaižganto progimnazija |
|
Dekoratyvinis koplytstulpis su mokyklos pavadinimu |
|
Šalia įrengtas stadionas |
Nusprendę, jog toliau eidami ir čia daugiau nieko nebepamatysime, Stiklo gatve įsukome link judriausios miesto arterijos - magistralinio kelio A9, arba kitaip - Šiaulių gatvės.
Tvenkinys
Kitoje gatvės pusėje palei kelią tiesiasi antžeminė vamzdžių linija, tačiau vienoje vietoje jie pakelti į viršų, tarsi sukuriant arką žmonėms ir automobiliams pravažiuoti. Perėję gatvę išsiaiškinome, jog čia yra tvenkinys, o taip pat, panašu, radviliškiečių mėgstama poilsio zona. Grįžę sužinojome, jog visa ši teritorija priklauso Eibariškių parkui.
|
Praėjimas link tvenkinio |
|
Vieta tikrai atrodo neblogai |
|
Vandens kokybės vertinimo bei saugumo taisyklių informacinė lenta |
|
Šalia vandens įkurtas paplūdimys, fone - vandens bokštas |
Ilgai neužsibuvę vėl perėjome gatvę ir toliau ėjome pietryčių kryptimi. Čia, netoliese pasiekėme Radviliškio mašinų gamyklą, kurioje gaminama įvairi žemės ūkio, granulių gamybos įranga, taip pat kiti metalo gaminiai. Gamykla veikia nuo 1949-ųjų.
|
Pėsčiųjų takas yra nutiestas toliau nuo gatvės |
|
Ženklas šalia mašinų gamyklos teritorijos |
|
Už sankryžos šaligatvis priartėja prie magistralinio kelio |
|
Truputį toliau - gražiai atnaujinta Radviliškio autobusų stotis |
Nors planavome apsilankyti parduotuvėje, o jas jau matėme kitoje gatvės pusėje, prieš tai pasukome priešinga kryptimi.
Arčiau link centro...
Žaliąja gatve nusprendėme pasiekti Radviliškio ligoninę. Prieš išvykstant pavyko rasti nuotraukų, jog teritorija aplink visai gražiai sutvarkyta, tačiau kelionės metu įsitikinome, jog neseniai viskas buvo prakasta, todėl dabar ten beveik nieko nebėra.
|
Žalioji gatvė |
|
Gale ties daugiabučiais - bendro vaizdo nepuošiantys seni garažai |
|
Atnaujintas ligoninės pastatas ir po kasinėjimų nebaigta tvarkyti teritorija |
|
Vienas iš išlikusių medžio dirbinių šalia |
|
Gretimame pastate - vaistinė, šalia - sutvarkyta nedidelė poilsio erdvė |
Pasiekėme vieną iš pagrindinių mieste - Gedimino - gatvę. Tiesa, į ją dar sugrįšime, o kol kas patraukėme arčiau jau beveik praeitos Šiaulių g.
|
Kitoje pusėje - „Pegaso“ knygyno pastatas |
|
...ir dar viena statybinių medžiagų parduotuvė šalia |
|
Taip pat renovuotas Policijos pastatas |
Grįžę prie magistralės A9 užsukome į didesnius vietinius prekybos centrus - jie įkurti sankryžoje, kad būtų patogiai pasiekiami pravažiuojantiems šalia.
|
Prie sankryžos |
|
Kaip ir įprasta visuose miestuose, kai vienoje pusėje viena parduotuvė... |
|
... kitoje bus ir konkurentų |
|
Viename iš gėlynų galima išvysti ir Radviliškio miesto herbą |
Parkas
Apsipirkę judėjome toliau, šįkart - pietryčių kryptimi. Vos už 200 metrų priėjome miesto parko teritoriją. Tai - nemažą plotą užimanti žalioji erdvė, skirta žmonių poilsiui. Ši vieta - ne tik pasivaikščiojimams, bet ir aktyvesnei veiklai - yra skateparkas, miesto stadionas, taip pat stovi nedidelis latvių kultūros centro pastatas. Parke vyksta ir kai kurie kultūriniai miesto renginiai.
|
Pakeliui... |
|
Miesto kultūros ir poilsio parkas |
|
Čia įkurtas ir nedidelis skateparkas |
|
Latvių kultūros centras. Tik po kelionės išsiaiškinome tikrąją šio statinio prasmę |
|
Atnaujintas Radviliškio stadionas |
Medžiais apaugusios parko dalies centre 2009-aisiais buvo pastatyta skulptūra Lietuvos tūkstantmečiui paminėti. Šalia jos - gražiai aptvarkyta teritorija.
|
Šalia skulptūros |
|
Ir čia dominuoja geležinkelių bėgiai |
|
Medinė skulptūra Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui |
Šalia - dar daugiau meninių medžio darbų. Čia 2010 m. rugpjūtį įkurta „Karžygių alėja“, kurioje stovi kunigaikščius vaizduojančios bei Žalgirio mūšiui pažymėti skirtos skulptūros.
|
Radviliškio „Karžygių alėja“ |
|
Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis... |
|
...bei Lietuvos karalius Mindaugas, o taip pat dar keletas, kurias paliekame pamatyti patiems |
Miesto centras
Daug vertų dėmesio objektų aplink neradome, todėl nusprendėme, jog pats laikas pamatyti, ko vertas Radviliškio centras. Išėję iš parko patekome į Radvilų gatvę, kuria ėjome iki jau prieš tai trumpai lankytos Gedimino g.
|
Šalia parko - sporto arena, prijungta prie mokyklos pastato |
|
Vinco Kudirkos pagrindinė mokykla, įkurta 1857-aisiais (pastatas pastatytas 1958 m.) |
|
Skulptūra prie įėjimo |
|
Seniūnijos pastatas Gedimino g. |
Gedimino gatvėje galima rasti vieną iš pagrindinių Radviliškio skulptūrų - „Akcentą“. Ji sukurta dailės mokyklos mokytojo Dariaus Kazoko ir vaizduoja tris miesto simbolius - meldus, geležinkelio bėgius bei pajuodusius paukščius.
|
Skulptūra „Akcentas“, pastatyta 1997-aisiais |
|
Vienas iš juodų žvirblių |
Lankymosi dieną kasinėjimai vyko centrinėse gatvėse, todėl kai kur teko eiti apylankomis tarp namų, tačiau didelių nepatogumų tai nesukėlė. Netrukus atsidūrėme prie miesto fontano, kuriame įkomponuota skulptūra „Rytas“, sukurta 1979-aisiais skulptoriaus Aloyzo Toleikio. Tiesa, šioje vietoje skulptūra stovi tik nuo 2010-ųjų, o iki tol ją pamatyti buvo galima atokesniame kieme Maironio gatvėje. Tiesa, ne be reikalo - ilgą laiką bijota statyti nuogą merginą vaizduojančią skulptūrą atvirai miesto centre.
|
Priartėjome prie fontano... |
|
Skulptūra „Rytas“ |
Kitoje gatvės pusėje - Radviliškio rajono savivaldybės pastatas, papuoštas tikrai išskirtiniu laikrodžiu ant sienos, o šalia - Aušros aikštė su dar viena skulptūra, vaizduojantčia pergalės deivę „Nikę“. Ji čia pastatyta 1999-aisiais (skulptorius Petras Mazūras) ir vaizduoja Lietuvos karių savanorių pergalę 1919 m.
|
Radviliškio rajono savivaldybė |
|
Aušros aikštė |
|
„Nikės“ skulptūra |
Bažnyčia
Paėjus truputį toliau prieinama labiausiai, bent jau man asmeniškai, įsiminusi miesto vieta. Pirmasis iš objektų - Radviliškio bažnyčia, įrengta 1945-aisiais.
Pirmą kartą bažnyčia Radviliškyje paminėta dar 1597 m. Yra žinoma, jog 1769-aisiais čia buvo pastatyta medinė bažnyčia, kuri sudegė maždaug po šimtmečio, 1868 m. Po dviejų metų ji buvo atstatyta, tačiau vėl sudegė Antrojo pasaulinio karo metu. Galiausiai 1945-aisiais ji įrengta vokiečių belaisvių statytame pastate.
|
Radviliškio bažnyčia |
Nors bažnyčia dabar yra mūrinė, šalia galima pamatyti penkių tarpsnių medinę varpinę, statytą 1878-aisiais. Tiesa, ir ji dukart buvo nukentėjusi nuo gaisro, o pilnai atstatyta 1984 m. Apatinis aukštas yra mūrinis, žemesnis už kitus, o viršutinis, penktasis - atviras.
|
Senojo varpinės bokšto viršus |
Šalia stovi trys mediniai kryžiai bei yra įrengta kompozicija „Skausmo ir kančios kelias“ iš bėgių fragmentų bei akmenų sienos. Kryžiai pastatyti 1989-aisiais ir yra skirti atminti Lietuvos kankinius, tremtinius, žuvusius politinius kalinius, o vėliau, 1995 m. atsirado sulaužyti bėgiai, simbolizuojantys tremtį bei sugriautus žmonių likimus.
|
„Skausmas ir kančia“ |
Prie bažnyčios pastatų esančios aikštės stovi ir miesto kultūros centro pastatas.
|
Radviliškio kultūros centras |
|
Mintis apie geležinkelius lydi kad ir kur beeitum |
Šalia - dar viena skulptūra, šįkart - iš lietuvių mitologijos žinoma Aušrinė. Ji pastatyta 1986-aisiais, autorius - Jonas Meškeliavičius.
|
„Aušrinė“ |
Buvo metas judėti toliau, todėl pasukome link Gražinos gatvės.
|
Maironio gatvė |
|
Už posūkio - žymiai siauresnė ir be pėsčiųjų šaligatvių Gražinos g. |
Praėjome ir pro to paties kaip ir gatvė pavadinimo Gražinos pagrindinę mokyklą, įkurtą 1977-aisiais. Joje mokosi maždaug tūkstantis mokinių.
|
Gražinos pagrindinė mokykla |
Prie pervažos...
Apžiūrėję gana nedidelę Radviliškio centrinę dalį toliau žingsniavome link netoliese esančios geležinkelio pervažos.
Prie jos - dar vienas senas, vertas paminėjimo Radviliškio statinys. Tai - 1881-aisiais statyta sentikių cerkvė. Iš pažiūros architektūra paprasta - pastatas medinis, panašus į įprastą namą, ant stogo - du nedideli kupolai. 2012-aisiais cerkvė buvo atnaujinta.
|
J. Jaramino gatvė |
|
Radviliškio sentikių cerkvė |
Priešais - remonto dar nepatyręs pastatas, kuriame veiklą vykdo Radviliškio pirma šaulių kuopa. Čia taip pat, remiantis užrašais, veikia kavinė-baras „Ramovė“.
|
Pastatas šalia pervažos, kitoje gatvės pusėje nei cerkvė |
|
Šaulių kuopos bokštelis šalia |
|
Pagrindinė miesto geležinkelio pervaža |
|
Susijungiančios bėgių linijos |
|
Iškaba šoninėje pastato pusėje ties durimis |
Svarstydami, jog neturėsime užtektinai laiko visiems užsibrėžtiems objektams pamatyti, nusprendėme į kitą pervažos pusę neiti ir pirmiausia orientuotis į dar likusius taškus žemėlapyje pačiame Radviliškyje.
Kapinės
G. Sakalausko gatve sugrįžome iki Maironio gatvės - būtent ties šia sankirta yra senosios miesto kapinės.
|
G. Sakalausko gatvė |
Senosiose miesto kapinėse yra ne vienas svarbus objektas. Čia palaidoti žuvę Lietuvos kariuomenės savanoriai ir kūrėjai, taip pat yra nežinomų kareivių kapai.
|
Daugybė paminklų vos užėjus į kapinių teritoriją |
|
Praminti takai senosiose kapinėse |
|
Vartai iš akmenų bei plytų |
|
Paminklas J. Jaraminui bei G. Sakalauskui, apačioje - jų kapai |
|
Vokiečių karių, žuvusių per Pirmąjį pasaulinį karą, kapinaitės, esančios senųjų kapinių šone |
|
Žuvusiųjų paminklai, viduryje - nežinomo kareivio kapas |
|
Vokiečių karių kapai iš toliau |
Apžiūrėję kapines grįžome į gatvę ir netrukus visai netoliese priėjome dar vienas, šįkart - senąsias rusų kapines. Jose naujų kapų taip pat nebėra, tačiau mažai belikę ir senų - nors kapinės yra saugomos savivaldybės, tačiau, galėtume teigti, mažai prižiūrimos. Antkapiai netolygūs, palinkę, apibyrėję ir patys plytiniai vartai į teritoriją.
Lentelė, pritvirtinta prie akmeninės sienos, skelbia, jog ties šiomis kapinėmis 1919 m. Lietuvos kariuomenė sutriuškino bermontininkus.
|
Lenta ant kapinių sienos |
|
Įėjimo vartai su pakabintomis lankymo taisyklėmis |
|
Dalis likusių senųjų antkapių |
|
Vienas iš įdomesnių paminklų |
Mokyklos
Pagal planą liko apeiti tik vieną lanką ir visi objektai pačiame Radviliškyje bus apžiūrėti, taigi nieko nelaukdami apsigręžėme ir keliavome link Lizdeikos gatvėje esančios mokyklos. Paskutinis kelionės etapas driekėsi per vien privačiais gyvenamaisiais namais apstatytą miesto dalį.
|
Atnaujinta Mažvydo gatvės atkarpa |
Lizdeikos gimnazijos pastatas neseniai tikrai gražiai atrenovuotas ir raudonos dekoratyvinės linijos ant sienų iškart privertė atkreipti dėmesį. Mokykla įkurta 1919-aisiais, nuo 1964-ųjų veikia naujajame pastate. Gimnazijoje mokosi apie 500 mokinių.
|
Lizdeikos gimnazijos pastatas iš vidinės pusės |
Netoliese - dar viena mokymo įstaiga mieste. Radviliškio muzikos mokykla buvo įkurta 1964-aisiais Vasario 16-osios (buv. Stoties) gatvėje, 1969 m. persikėlė į didesnes patalpas Maironio g., galiausiai nuo 1992 m. ji įsitvirtinusi dabartiniame Žalgirio gatvės pastate.
|
Eglių gatvė |
|
Radviliškio muzikos mokykla |
|
45-osios laidos palikimas |
Svarbieji objektai, kurių nebuvo labai daug, buvo aplankyti, tad po truputį keliavome atgal link centro. Žemiau - keletas akimirkų iš grįžimo atgal.
|
Namai pakeliui |
|
Renovuotas daugiabutis |
|
Savivaldybės švietimo ir sporto paslaugų centras |
|
Ir jau beveik grįžome... |
Dar šiek tiek pasivaikščiojome centre, tačiau čia jau viskas buvo apžiūrėta. Laikrodis rodė vos 17 valandą, o traukinys atgal buvo tik pusę aštuonių. Ką veikti daugiau nei dvi valandas? - iškilusį klausimą nusprendėme atsakyti pratęsdami pasivaikščiojimą šiek tiek už miesto ribų - į prie Radviliškio esantį Vaidulių kaimą pamatyti vieną apylinkių simbolį.
Link malūno
Kiek daugiau nei kilometro atstumu nuo jau lankytos pervažos stovi išlikęs senas vėjo malūnas. Jis miestui yra ypač svarbus istoriškai - šalia jo 1919-aisiais įvyko lemiama kova su bermontininkais dėl Radviliškio. Tiesa, šiuo metu malūnas nebeturi sparnų ir, kaip supratome, tikriausiai yra privačioje teritorijoje, todėl į jį pasižvalgyti teko tik nuo gatvės, kas, tiesą pasakius, yra tikrai pakankamai arti.
|
Už pervažos... |
|
Einant tolyn gatvė tampa nebe asfaltuota, bet grįsta akmenimis |
|
... o galiausiai susiaurėja, todėl tenka eiti kelkraščiu |
|
Važiuojančių automobilių beveik nėra; kairėje, už medžių, namai išsidėstę toliau nuo gatvės - tai ženklas, jog jau beveik atėjome |
|
Štai ir jis - išlikęs malūnas, apačioje grįstas akmenimis, o pats - medinis |
|
Pergalės 70-mečiui paminėti pastatytas koplytstulpis |
Malūnas yra įtrauktas į kultūros vertybių registrą. Jis statytas XIX a. pab., o 1984-1985 m. buvo atremontuotas.
|
Malūnas iš priekio (nuo gatvės pusės) |
Grįžimą į miestą paįvairino pakeliui sutiktas vietinis gyventojas, keliaujantis į barą centre. Sužinojęs, jog esame ne vietiniai, o atvykome pasižvalgyti į miestą, vyriškis tarė savo verdiktą - „čia nėra į ką žiūrėti“. Bet ar tikrai..?
Radviliškio geležinkelio stotis
Kelionė iki malūno padėjo naudingai praleisti likusį laiką, todėl grįžus bei dar sykį prasiėjus miesto centre ir apsirūpinus užkandžiais kelionei namo galėjome grįžti į geležinkelio stotį. Kaip ir minėjau pradžioje, jos apžiūrą pasilikome pabaigai.
Prieš tai, vaikščiodami centre, dar pamatėme gana įdomų raudonų plytų pastatą su akivaizdžiai vėliau atsiradusiu priestatu viršuje. Grįžęs išsiaiškinau, jog tai - buvęs „Raudonasis restoranas“, menantis pakankamai senus laikus. Antrasis aukštas atsirado po Pirmojo pasaulinio karo, jame buvo įkurtas nedidelis viešbutis.
|
Buvęs „Raudonasis restoranas“ |
|
Miesto centre... |
|
Ant sienos, jungiančios pastatus - nuotraukos ir miesto herbas |
|
Seniūnijos pastatas iš šoninės pusės |
|
Gėlynai prie vietinės „Grūstės“ parduotuvės |
Pasiekę stotį pamatėme, jog nuo šalia jos stovinčio garvežio darbininkai jau pasišalino, todėl galėjome jį apžiūrėti iš arčiau.
|
Iš priekio... |
|
Šalia - supažindinanti lentelė |
Ne veltui Radviliškis - geležinkeliečių miestas. Čia yra vienas iš seniausių ir didžiausių mastu geležinkelio mazgų Lietuvoje. 1870 m. buvo pastatytas lokomotyvų depas, po metų pradėjo veikti stotis. 2005 m. ši autentiška išlikusi geležinkelio zona su pastatais buvo įtraukta į kultūros vertybių registrą.
|
Geležinkelio stoties teritorija |
|
Vaizdas nuo pėsčiųjų tilto į geležinkelio mazgą |
|
Nuo 1871-ųjų veikianti geležinkelio stotis |
Verta atkreipti dėmesį ir į 1933 m. pastatytą vandentiekio bokštą - tai vienas iš nedaugelio tarpukariu statytų vandens bokštų, išlikusių iki šių dienų.
|
Mūrinis Radviliškio stoties vandens bokštas |
|
Namai kitoje nei užlipome pėsčiųjų tilto pusėje |
|
Nuo čia atsiveria visai gražus kraštovaizdis |
|
Pėsčiųjų tiltas virš geležinkelio |
|
Vienas iš stoties statinių |
|
Tremtiniams atminti ant stoties sienos pritvirtinta lentelė |
|
Radviliškio geležinkelio stotis iš arti |
|
Lokomotyvų depas; lentelė prie perono numerio primena depo įkūrimo datą |
19:25 kelionė Radviliškyje buvo baigta - įlipome į traukinį ir grįžome į sostinę.
Apibendrinant...
Dar ir dabar, aprašinėjant šią kelionę, galvoje vis sukasi vietinio gyventojo išgirsta frazė. Verta paminėti, jog vykdami į Radviliškį tikrai tikėjomės daugiau - palyginus su kitais lankytais miestais, pavyzdžiui, Alytumi, Telšiais ar Ignalina, Radviliškis šiuo metu vis dar stipriai nusileidžia. Beveik nepakeisti šaligatviai, daug netvarkomų namų, neypač didelis miesto svečiams skirtų pamatyti objektų skaičius - tai minusai, kuriuos miestui reiktų paversti pliusais.
Tiesa, tikrai nėra taip, jog „nėra į ką žiūrėti“ - bent trumpam užsukti čia tikrai galima, tačiau atvykėliams visai dienai surasti veiklos čia būtų sudėtinga.
Apie Radviliškį domėtąsi iš:
0 komentarai(-ų):
Rašyti komentarą