2017 m. birželio 30 d., penktadienis

Ryga (Latvija)

2016-ųjų pradžioje pirmą kartą nusprendėme pasinaudoti keliones autobusais siūlančių įmonių reklamuojamomis pigiomis išvykomis į aplinkines Europos šalis. Pasirinkę dieną ir susiplanavę laiką nusprendėme įgyvendinti vienos dienos kelionę į Latvijos sostinę - Rygą, čia atvykstant ryte ir išvažiuojant atgal naktį.

Ryga - Latvijos sostinė, didžiausias šalies bei Baltijos valstybių miestas. Laikoma, jog miestas buvo įkurtas 1201-aisiais vyskupo Alberto. 1282 m. Ryga tapo Hanzos sąjungos nariu. Kurį laiką miestas buvo nepriklausomas, vėliau atiteko Abiejų Tautų Respublikai, švedams, Rusijos imperijai. 1918 m. Ryga tapo nepriklausomos Latvijos Respublikos sostine, vėliau, okupavus Latviją, priklausė Sovietų Sąjungai, tačiau atgavus nepriklausomybę grįžo turėtas šalies sostinės vardas. Didžiausias gyventojų skaičius mieste fiksuotas apie 1990 metus - čia gyveno maždaug 910 tūkst. žmonių. Šiuo metu mieste gyventojų mažiau - apie 698 tūkst. Rygos senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

2016 m. gruodžio 28 d., trečiadienis

Anykščiai

Rugsėjo 10-ąją, tebetvyrant vasariškai šilumai, išvykome į vietovę, kurioje esame buvę anksčiau, tačiau čia lankėmės ne paties miesto pažinimo tikslais. Vaikystėje vienos dažniausių vykdytų mokyklinių išvykų buvo būtent į čia, Anykščius, tačiau tik apžiūrint kelis pagrindinius objektus. Labai džiugu, jog „miniTrips“ projekto dėka pagaliau pavyko įgyvendinti pilną pasivaikščiojimą šiame nuostabiame turizmu garsėjančiame mieste.

Anykščių apylinkių istorija siekia dar ~9000-uosius metus prieš mūsų erą - remiantis radiniais archeologai tvirtina, jog šiuo laikotarpiu čia jau kūrėsi pirmieji gyventojai. Tiesa, pats pavadinimas pirmą kartą panaudotas 1442 m. minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio Anykščių dvarą, o pats miestelis paminėtas XV a. antroje pusėje. Deja, senąją gyvenvietę 1566 m. nusiaubė gaisras. Miestelis atsikūrinėjo ir plėtėsi, o 1792 m. Anykščiai gavo miesto teises, tuo pačiu buvo patvirtintas pirmasis herbas.

Vėliau atėjo objektų, dabar esančių miesto simboliais, statyba: 1898 m. nutiestas siaurasis geležinkelis Panevėžys-Švenčionėliai, po keturių metų pastatyta hidroelektrinė, 1909-aisiais - dabartinė bažnyčia, o 1929 m. įkurta vyno bendrovė. Ir nors 1938-aisiais buvo atkurtos miesto teisės, Antrasis pasaulinis karas atvertė dar porą juodų miesto istorijos puslapių - vokiečiai nužudė apie pusantro tūkstančio gyventojų, daugiausia žydų, o baigiantis karui miestas tapo kovų tarp nacių ir sovietų lauku. Po karo anykštėnų gyvenimas po truputį sugrįžo į senąsias vėžes, Gyvenvietė tapo apskrities pavaldumo miestu ir dar labiau plėtėsi.

Dabar mieste gyvena virš 9 tūkstančių gyventojų. 2012-aisiais Anykščiai buvo paskelbti Lietuvos kultūros sostine. 

Dėkojame Indrei Mitrulevičiūtei už pagalbą planuojant kelionę į Anykščius!

2016 m. spalio 5 d., trečiadienis

Zarasai

2016-ųjų vasara nebuvo derlingas kelionių laikotarpis, tačiau džiaugiuosi, jog pavyko nuvykti į senai planuotas vietoves. Liepos 9-ąją išvykome į vieną tokių gyvenviečių šiaurės rytinėje Lietuvos dalyje.

Zarasai - Utenos apskrityje esantis miestas. Nors oficiali gyvenvietės įkūrimo data - 1506 m., tačiau čia seniau yra gyvenusi Sėlių tauta. Dabartinėje miesto teritorijoje XVI a. pradžioje stovėjo Zarasų dvaras, o gyvenvietės kūrimąsi skatino per čia nutiestas vienas iš pagrindinių prekybos kelių iš Lietuvos į Rygą ir Pskovą. Nuo 1613-ųjų Zarasai pradėti žymėti LDK žemėlapiuose, nuo 1669-ųjų miestelyje jau gyveno virš 300 žmonių, čia susiformavo penkių pagrindinių gatvių į kitus miestus tinklas. Nors miestelyje kūrėsi kalviai, veikė smuklė, virė vis aktyvesnis gyvenimas, 1708-1711 m. išplitęs maras stipriai praretino žmonių skaičių. Miestelis tapo žemdirbių gyvenviete. Spartesnis augimas vėl atgijo XVIII a. antroje pusėje, Zarasuose įkūrus mokyklą, muitinę.

Deja, gaisrai ne kartą siautė netvarkingai išdėstytoje gyvenvietėje ir taip vis lėtino miestelio augimą. 1836 m. baigus Kauno - Daugpilio plento tiesimą caras įsakė į Zarasus perkelti apskrities centrą, suteikti herbą, o miestą pavadinti Novoaleksandrovsku. Po metų patvirtintas miesto išplanavimas su nauju, netradiciškai išdėstytu gatvių sprendimu - iš keturkampės, viename gale pusapvalės aikštės buvo nuspręsta tiesti išeinančias radialines gatves, kurios kertasi su žiedinėmis gatvėmis. Toks netradicinis Lietuvoje gatvių tinklas pripažintas urbanistikos paminklu ir yra mažai pakitęs iki dabar. 1843 m. Zarasai gavo miesto teises, 1932 m. - kurortinio miesto ir vasarvietės statusą. 1996 m. patvirtintas Zarasų herbas, o 2008-aisiais miestas tapo pirmąja Lietuvos kultūros sostine.

Dabar Zarasai - gražiai atsinaujinęs miestas su daugiau nei 6 tūkst. gyventojų.

Ačiū Lukui Žmoginui už suorganizuotą galimybę ištyrinėti Zarasų miestą!

2016 m. rugpjūčio 20 d., šeštadienis

Bauskė ir Rundalė (Latvija)

2015-ųjų liepos 25-oji tikriausiai buvo viena įsimintiniausių dienų per metus. Ne tik todėl, kad jos metu pavyko surinkti medžiagos net trims „miniTrips“ įrašams, bet kartu pirmą kartą teko apsilankyti Latvijoje. Ir pirmasis vizitas - ne į šalies sostinę, o labai gražias gyvenvietes, nuo Lietuvos sienos nutolusias mažiau nei 20 kilometrų atstumu! Pirmiausia pasukome į Bauskę, o vėliau tęsėme kelionę įspūdingame dvaro parke netoliese, bet apie viską - iš eilės.

Bauskė - miestas Žiemgalos regione. Pirmą kartą gyvenvietė buvo paminėta maždaug XV a. viduryje pastačius Livonijos ordino pilį, o šalia įkūrus gyvenvietę, tačiau archeologiniai tyrimai parodė, jog čia gyventa buvo dar prieš 3500 metų. Nauja gyvenvietė 1584-aisiais buvo pradėta statyti dabartinio senamiesčio vietoje. Spėjama, jog miesto teises Bauskė gavo 1609-aisiais, o 1615 m. buvo leista statyti rotušę. Tiesa, kiekvienas mūsų lankomas miestas turi ir tamsesnių laikotarpių - 1710-aisiais Bauskei smogė maras, pražudęs apie pusę gyventojų, o Antrojo pasaulinio karo metais teritorija buvo labai stipriai nuniokota. 

Tačiau Bauskė atsigavo, ir dabar tai - miestas Latvijos pietuose su daugiau nei 9 tūkstančiais gyventojų.

2016 m. liepos 20 d., trečiadienis

Biržai

Grįžinėdami iš pirmosios vienadienės kelionės į Latviją 2015-ųjų liepos 25 d. apie aštuntą valandą vakaro atsidūrėme beveik pakeliui buvusiame Lietuvos mieste, kurį buvome nusižiūrėję dar gerokai prieš šią didžiulę kelionę, kadangi labai norėjome čia užsukti. Tiesa, lauke po truputį temo, o papildomos įrangos - stovo fotoaparatui - nebuvome pasiėmę, taigi reikėjo skubėti, kad galėtume apeiti užsibrėžtas pamatyti vietas, todėl tai, ką pateikiu čia - tik nedidelė kelionė po pagrindinius gyvenvietės objektus.

Biržai - miestas Panevėžio rajone, šiaurės Lietuvoje. Gyvenvietė pirmą kartą paminėta 1455 metais, o kaip miestelis - 1520-aisiais. Per čia driekėsi kelias iš Rygos į Vilnių, taigi gyvenvietė vis plėtėsi, tapo LDK ir Livonijos pasienio tvirtove. 1589 m. Biržai gavo Magdeburgo teises. Miestas ne kartą nukentėjo per karus, buvo sugriautas ir vėl atstatytas. Ilgą laiką Biržai priklausė Radvilų giminės atstovams, vėliau buvo įkeisti Tiškevičiams, kurie pasistatė iki šiol išlikusius dvaro rūmus. Stiprus gyvenvietės augimas prasidėjo XIX a. antroje pusėje, tarpukariu miestas tapo svarbiu centru, iki čia nutiestas siaurasis geležinkelis, kūrėsi dirbtuvės, gamyklos, parduotuvės, viešbučiai, kino teatrai. Deja, Antrojo pasaulinio karo metais miestas vėl stipriai nukentėjo. Gyvenvietė buvo atstatyta, tačiau senamiestis neišsaugotas.

Dabar Biržai - miestas su maždaug 11 tūkstančių gyventojų.

2016 m. birželio 28 d., antradienis

Ukmergė

Saulėtą spalio 17-ąją nusprendėme įgyvendinti dar vieną kiek retesnę projekte autobusinę kelionę. Šįkart pagrindiniu tikslu pasirinkome Ukmergės miestą. Nuostabus oras tokiu laikotarpiu žadėjo kuo puikiausią dieną pasivaikščiojimui.

Ukmergė - miestas Vilniaus apskrityje, nuo sostinės nutolęs apie 76 kilometrus, įkurtas prie Šventosios upės. Tai - sena Lietuvos gyvenvietė. Ilgą laiką sklandė legendos, jog Ukmergė galėjo būti įkurta dar XIII a. pirmoje pusėje, tačiau, visgi, pirmą kartą ji rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1333 m., nors pilis ir gyvenvietė čia tikrai jau buvo anksčiau. 1792 m. stiprėjanti Ukmergė gavo miesto teises, tarpukariu tapo apskrities, po karo - rajono centru, čia kūrėsi daug fabrikų, gamyklų, įmonių. Srautai į miestą sumažėjo nutiesus autostradą Vilnius-Panevėžys. 

Dabar Ukmergė - miestas su 22 tūkstančiais gyventojų.

2016 m. gegužės 20 d., penktadienis

Taujėnai

Gražią, saulėtą 2015-ųjų liepos 25-ąją išsiruošėme į pirmąją projekto kelionę į užsienio šalį - Latviją. Šio neįprasto pasivažinėjimo metu ketinome ne tik apžiūrėti planuotus objektus netoli Lietuvos sienos, tačiau taip pat užsukti į porą miestelių pakeliui. Važiuodami į priekį pirmiausia nuvykome į nedidelę gyvenvietę Ukmergės rajone. Apie ją ir yra šis pirmasis įrašas.

Taujėnai - miestelis, esantis už 15 km nuo Ukmergės, prie senojo kelio Ukmergė-Panevėžys. Vietovė kartu su dvaru pirmą kartą paminėti 1595 m. Taujėnai kurį laiką priklausė įvairioms giminėms. XVIII a. vid. čia buvo pastatyta bažnyčia, 1776 m. gyvenvietei suteikta prekymečių ir turgaus privilegija, o nuo 1780 m. Taujėnai vadinami miesteliu. 1790 m. gaisro metu sudegė beveik visi Taujėnų pastatai, tačiau miestelis atsikūrė. Paskutiniai gyvenvietės savininkai buvo Radvilos, jie valdė iki 1939 m. Nuo 1955 m. Taujėnai tapo sodininkystės tarybinio ūkio centrine gyvenviete.

Dabar Taujėnai - nedidelis miestelis, kuriame gyvena virš 300 gyventojų. Čia stovi daugeliui girdėtas dvaras kartu su labai gražiu parku aplink.

2016 m. kovo 23 d., trečiadienis

Seda

Besibaigiant 2015-ųjų vasarai, rugpjūčio 17-ąją įgyvendinome kelionę Žemaitijoje, planuotą bene nuo pat „miniTrips“ projekto starto. Oras pasitaikė ypač geras, todėl keliauti buvo tikras malonumas. Dienos pradžioje aplankėme pagrindinį regiono miestą - Telšius. Šios kelionės dalies aprašymą projekte esame pateikę anksčiau.

Truputį prieš 15 val., apėjus visus planuotus apžiūrėti objektus Žemaitijos sostinėje, sėdome į automobilį ir išvykome į kitas dvi netoliese esančias vietoves - Renavo dvaro parką bei Sedos miestelį. 

Seda - miestas Mažeikių rajone, įkurtas šalia Varduvos upelio, prie ežero. Pirmą kartą Seda paminėta dar XIII a. Žinoma, jog jau XVI a. pradžioje teritorijoje buvo miestelis, netrukus įkurta parapija. 1655-aisiais Seda gavo turgaus ir prekymečių teises. Dėl patogios padėties - buvimo kelyje tarp Žemaitijos ir Livonijos - miestelio plėtra vyko sparčiai. Šiaurės karų metu Seda stipriai nukentėjo, tačiau atsigavo link XVIII a. antros pusės ir todėl jau 1780 m. gavo naują prekymečių privilegiją, o kartu buvo paminėta kaip miestas. 1944-ųjų spalio 6-7 d., Antrojo pasaulinio karo metu, čia įvyko Sedos kautynės. 

1950 m. buvo suteiktos miesto teisės, o 1969-asiais dėl išlikusios svarbia prekyviete buvusios miesto aikštės bei gatvių tinklo Seda paskelbta urbanistikos paminklu. Pastaraisiais metais šis nedidelis miestas stipriai atsinaujino. Dabar Sedoje gyvena apie tūkstantis gyventojų. Oficialiai Seda yra miestas, tačiau nėra labai didelė, todėl dažnai vadinama miesteliu.

Už galimybę įgyvendinti šią kelionę milžinišką ačiū tariame Justei Kareivaitei bei Eglei Katkutei!

2016 m. sausio 24 d., sekmadienis

Radviliškis

Ne paslaptis, jog vasaros laikotarpiu mus kankino troškimas aplankyti visas Vilnius-Klaipėda traukinių maršrute esančias gyvenvietes. Žinoma, šis tikslas neatrodė įveikiamas, o pilnai įgyvendintas taip ir nebuvo, tačiau planai leido mums pasisvečiuoti dar vienoje gyvenvietėje pakeliui.

Radviliškis - šiaurės Lietuvoje esantis miestas, administracinis savivaldybės centras. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose gyvenvietė paminėta 1567-aisiais, nuo 1577-ųjų vadinta miesteliu. Deja, Radviliškio plėtra sustojo XVIII a. pradžioje, kadangi plintant maro epidemijai teritorija liko visiškai be gyventojų.

Bėgant metams Radviliškis sparčiai atsigavo, o ypač augti pradėjo nutiesus geležinkelį. Miestelis tapo svarbiu geležinkelio mazgu, 1924–1926 m. gyvenvietė gavo miesto teises. Pavadinimas „Radviliškis“, manoma, kilo nuo beveik šimtmetį miestą valdžiusios Radvilų giminės vardo.

Dabar Radviliškis - miestas su daugiau nei 16 tūkstančių gyventojų.

2015 m. spalio 15 d., ketvirtadienis

Telšiai

Besibaiginant vasarai, rugpjūčio 17-ąją, nusprendėme įgyvendinti dar nuo seno brandintą kelionės Žemaitijoje idėją. Ankstyvas išvykimas žadėjo ilgą pasivaikščiojimų dieną, kuri, dabar jau galime patvirtinti, tapo viena iš geriausiai pavykusių mažųjų kelionių ne tik tiksliu laiko išnaudojimu, bet ir pamatytų objektų kiekiu bei kokybe net ne vienoje gyvenvietėje. Šįkart „miniTrips“ projekte pateikiame pirmąją žemaitiškosios kelionės dalį.

Telšiai (žem. Telšē) - šiaurės vakarų Lietuvos miestas, rajono ir apskrities centras, įsikūręs prie Masčio ežero ir Durbinio upės.

Gyvenvietė pradėjo augti XIV-XV a. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Telšiai ir čia buvęs valstybinis dvaras paminėti 1450-aisiais. XVI a. pr. miestelis tapo valsčiaus centru, 1536-aisiais įsteigta katalikų parapija. Manoma, jog šiuo laikotarpiu Telšiams galėjo būti suteiktos Magdeburgo teisės, kurios vėliau buvo prarastos.

1702-1710-aisiais miestą kontroliavo švedų kariuomenė. Karo metu kilę gaisrai sunaikino Telšių dvarą, vienuolių bernardinų bažnyčią, vienuolyno pastatus, nemažai gyvenamųjų namų. Dar viena nelaimė - 1710-aisiais plitusi maro epidemija, kurios metu neišgyveno maždaug du trečdaliai gyventojų. Tačiau miestelis greitai atsigavo - 1721 m. buvo gauta teisė rengti turgus kiekvieną sekmadienį, vėliau, 1764-aisiais Telšiai vienuolikai metų tapo Telšių reparticijos (Žemaičių kunigaikštystės šiaurinės dalies) centru, čia įsteigti žemės ir pilies teismai.

Amžiaus pabaigoje, 1791 m. Telšiai oficialiai gavo Magdeburgo teises, po dviejų metų čia pradėjo veikti pirmoji mokykla. XIX a. pab. miestas ypač sparčiai augo, sovietmečiu buvo įkurta nemažai gamyklų. 1991 m. patvirtintas naujasis herbas.

Dabar Telšiai - miestas su daugiau nei 24 tūkst. gyventojų, pastaraisiais metais stipriai atsinaujinęs ir vis dažniau vadinamas nebe tik Žemaitijos sostine, bet ir vienu gražiausių miestų Lietuvoje. 2016-aisiais Telšiai taps Lietuvos kultūros sostine.