2016 m. sausio 24 d., sekmadienis

Radviliškis

Ne paslaptis, jog vasaros laikotarpiu mus kankino troškimas aplankyti visas Vilnius-Klaipėda traukinių maršrute esančias gyvenvietes. Žinoma, šis tikslas neatrodė įveikiamas, o pilnai įgyvendintas taip ir nebuvo, tačiau planai leido mums pasisvečiuoti dar vienoje gyvenvietėje pakeliui.

Radviliškis - šiaurės Lietuvoje esantis miestas, administracinis savivaldybės centras. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose gyvenvietė paminėta 1567-aisiais, nuo 1577-ųjų vadinta miesteliu. Deja, Radviliškio plėtra sustojo XVIII a. pradžioje, kadangi plintant maro epidemijai teritorija liko visiškai be gyventojų.

Bėgant metams Radviliškis sparčiai atsigavo, o ypač augti pradėjo nutiesus geležinkelį. Miestelis tapo svarbiu geležinkelio mazgu, 1924–1926 m. gyvenvietė gavo miesto teises. Pavadinimas „Radviliškis“, manoma, kilo nuo beveik šimtmetį miestą valdžiusios Radvilų giminės vardo.

Dabar Radviliškis - miestas su daugiau nei 16 tūkstančių gyventojų.

Trumpai apie kelionę

Nuotolis nuo Vilniaus: ~ 192 km (atstumas tarp geležinkelio stočių).
Keliavimo būdas: traukiniu ir pėsčiomis.
Kelionės kaina: 8,12 € į abi puses (bilietai su studento ir lojalumo nuolaidomis, pilna kaina - 18 €).
Kelionės trukmė traukiniu: ~ 2 val. 20 min.
Pėsčiomis įveikta: ~ 16 km.

Kelionės pradžia

Radviliškyje atsidūrėme liepos 27-ąją, šiek tiek po 12 valandos, ir, nors buvome optimistiškai nusiteikę, pirmasis įspūdis - ne ypač geras.

Tiesa, stotis gražiai sutvarkyta, o šalia jos - garvežys, ne tik primenantis praeities įvykius, bet ir parodantis, jog Radviliškis - geležinkeliečių miestas. Teigiama, jog daugybė čia esančių žmonių dirba ar bent jau turi artimųjų ar draugų, dirbančių „Lietuvos geležinkeliuose“, ir ne veltui - būtent šiame mieste yra svarbus, antras po Vilniaus pagal dydį geležinkelio mazgas.

Radviliškio geležinkelio stotis, veikianti nuo 1871-ųjų

Prie paminklinio garvežio mūsų lankymosi dieną darbavosi darbininkai

Vos išlipus iš traukinio ir apėjus stotį pasitiko griūvantys, nedažyti, užkaltais langais pastatai. Didelio svetingumo jausmo šie statiniai tikrai nesuteikia.

Vasario 16-osios gatvės prieiga sutvarkyta, tačiau pastatai sugadina visą vaizdą

Dar vienas egzempliorius šalia

Geležinkelio stotį labiau apžiūrėti nusprendėme kelionės pabaigoje, pagrindinį dėmesį skirdami pačiai gyvenvietei. Ir, kaip visuomet, pirmiausia patraukėme ne į miesto centrą, o į apylinkes.

Šiaurės vakarų kryptimi...

Netrukus priėjome netoliese esančią Gedimino gatvę. Tiesa, svarbių objektų čia nėra - tai tiesiog gyvenamaisiais namai apstatytas kelias.

Gedimino gatvė

Banko ir kitų įstaigų pastatas

Įsukę į Kęstučio gatvę pasiekėme Radviliškio vaikų dailės mokyklą, kuri, tiesa, atrodo kaip įprastas gyvenamasis pastatas. Vieninteliai bruožai, parodantys, jog čia mokykla - nedidelis užrašas virš durų bei meninis akcentas ant sienos.

Dailės mokyklos istorija siekia 1986 m., kai buvo įkurtas dailės skyrius prie Radviliškio vaikų muzikos mokyklos. Po trejų metų skyrius atskirtas ir tapo atskira mokykla, o nuo 1998-ųjų ji veikia dabartinėse patalpose.

Vaikų dailės mokykla

Dirbinys ant pastato sienos

Kęstučio g.

Kelių sankirtoje pasukome link Dariaus ir Girėno gatvės, pakeliui praeidami pro Radviliškio jaunimo mokyklos pastatą.

Prūdelio gatvė

Jaunimo mokyklos vidinis kiemas

Dariaus ir Girėno gatvė

Praėję apie kilometrą be svarbių objektų pasiekėme žymiausiųjų Lietuvos lakūnų vardais pavadintą gatvę. Atsidūrėme šalia daugiabučio bei vietinių „Grūstės“ bei „Senukų“ parduotuvių.

Prekybos centras

Einant toliau...

Pagaliau priėjome įdomesnį statinį - Radviliškio evangelikų-liuteronų bažnyčią. Kiek pavyko sužinoti, tai - vienas seniausių pastatų mieste, įtrauktas į kultūros paveldo sąrašą. Tiesa, jau ilgą laiką pamaldos čia nevyksta - pastatas yra apleistas ir netvarkomas. Savininkai - liuteronų parapija - verslininkų prašymus parduoti pastatą atmeta ir vis žada, jog statiniu bus pasirūpinta. Deja, kol kas pokyčių nematyti, net ir kalbos gaivinti pastatą kartu su miesto valdžios pagalba įrengiant jame meno galeriją, panašu, ir liko tik kalbomis.

Evangelikų-liuteronų bažnyčios pastatas

Kiemas šalia. Pastato gale siena - kaip ir bažnyčios, bet ar ji irgi autentiška sunku pasakyti

Plytinis statinys kitoje gatvės pusėje

Priėję žiedinę sankryžą, toliau pasukome Vaižganto gatve.

Gatvės pradžioje - priešgaisrinės gelbėjimo tanybos pastatas su stebėjimui skirtu bokšteliu

Voratinklis ant vieno iš gyvenamųjų namų

Vaižganto gatvėje gamtos netrūksta

Netrukus pasiekėme vieną iš miesto mokyklų - Vaižganto progimnaziją, veikiančią nuo 1973-ųjų. Ugdymas vykdomas lietuvių kalba, joje mokosi apie 600 mokinių.

Radviliškio Vaižganto progimnazija

Dekoratyvinis koplytstulpis su mokyklos pavadinimu

Šalia įrengtas stadionas

Nusprendę, jog toliau eidami ir čia daugiau nieko nebepamatysime, Stiklo gatve įsukome link judriausios miesto arterijos - magistralinio kelio A9, arba kitaip - Šiaulių gatvės.

Tvenkinys

Kitoje gatvės pusėje palei kelią tiesiasi antžeminė vamzdžių linija, tačiau vienoje vietoje jie pakelti į viršų, tarsi sukuriant arką žmonėms ir automobiliams pravažiuoti. Perėję gatvę išsiaiškinome, jog čia yra tvenkinys, o taip pat, panašu, radviliškiečių mėgstama poilsio zona. Grįžę sužinojome, jog visa ši teritorija priklauso Eibariškių parkui.

Praėjimas link tvenkinio

Vieta tikrai atrodo neblogai

Vandens kokybės vertinimo bei saugumo taisyklių informacinė lenta

Šalia vandens įkurtas paplūdimys, fone - vandens bokštas

Ilgai neužsibuvę vėl perėjome gatvę ir toliau ėjome pietryčių kryptimi. Čia, netoliese pasiekėme Radviliškio mašinų gamyklą, kurioje gaminama įvairi žemės ūkio, granulių gamybos įranga, taip pat kiti metalo gaminiai. Gamykla veikia nuo 1949-ųjų. 

Pėsčiųjų takas yra nutiestas toliau nuo gatvės

Ženklas šalia mašinų gamyklos teritorijos

Už sankryžos šaligatvis priartėja prie magistralinio kelio

Truputį toliau - gražiai atnaujinta Radviliškio autobusų stotis

Nors planavome apsilankyti parduotuvėje, o jas jau matėme kitoje gatvės pusėje, prieš tai pasukome priešinga kryptimi.


Arčiau link centro...

Žaliąja gatve nusprendėme pasiekti Radviliškio ligoninę. Prieš išvykstant pavyko rasti nuotraukų, jog teritorija aplink visai gražiai sutvarkyta, tačiau kelionės metu įsitikinome, jog neseniai viskas buvo prakasta, todėl dabar ten beveik nieko nebėra.

Žalioji gatvė

Gale ties daugiabučiais - bendro vaizdo nepuošiantys seni garažai

Atnaujintas ligoninės pastatas ir po kasinėjimų nebaigta tvarkyti teritorija

Vienas iš išlikusių medžio dirbinių šalia

Gretimame pastate - vaistinė, šalia - sutvarkyta nedidelė poilsio erdvė

Pasiekėme vieną iš pagrindinių mieste - Gedimino - gatvę. Tiesa, į ją dar sugrįšime, o kol kas patraukėme arčiau jau beveik praeitos Šiaulių g.

Kitoje pusėje - „Pegaso knygyno pastatas

...ir dar viena statybinių medžiagų parduotuvė šalia

Taip pat renovuotas Policijos pastatas

Grįžę prie magistralės A9 užsukome į didesnius vietinius prekybos centrus - jie įkurti sankryžoje, kad būtų patogiai pasiekiami pravažiuojantiems šalia.

Prie sankryžos

Kaip ir įprasta visuose miestuose, kai vienoje pusėje viena parduotuvė...

... kitoje bus ir konkurentų

Viename iš gėlynų galima išvysti ir Radviliškio miesto herbą

Parkas

Apsipirkę judėjome toliau, šįkart - pietryčių kryptimi. Vos už 200 metrų priėjome miesto parko teritoriją. Tai - nemažą plotą užimanti žalioji erdvė, skirta žmonių poilsiui. Ši vieta - ne tik pasivaikščiojimams, bet ir aktyvesnei veiklai - yra skateparkas, miesto stadionas, taip pat stovi nedidelis latvių kultūros centro pastatas. Parke vyksta ir kai kurie kultūriniai miesto renginiai.

Pakeliui...

Miesto kultūros ir poilsio parkas

Čia įkurtas ir nedidelis skateparkas

Latvių kultūros centras. Tik po kelionės išsiaiškinome tikrąją šio statinio prasmę

Atnaujintas Radviliškio stadionas

Medžiais apaugusios parko dalies centre 2009-aisiais buvo pastatyta skulptūra Lietuvos tūkstantmečiui paminėti. Šalia jos - gražiai aptvarkyta teritorija.

Šalia skulptūros

Ir čia dominuoja geležinkelių bėgiai

Medinė skulptūra Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui

Šalia - dar daugiau meninių medžio darbų. Čia 2010 m. rugpjūtį įkurta „Karžygių alėja“, kurioje stovi kunigaikščius vaizduojančios bei Žalgirio mūšiui pažymėti skirtos skulptūros.

Radviliškio „Karžygių alėja“

Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis...

...bei Lietuvos karalius Mindaugas, o taip pat dar keletas, kurias paliekame pamatyti patiems

Miesto centras

Daug vertų dėmesio objektų aplink neradome, todėl nusprendėme, jog pats laikas pamatyti, ko vertas Radviliškio centras. Išėję iš parko patekome į Radvilų gatvę, kuria ėjome iki jau prieš tai trumpai lankytos Gedimino g.

Šalia parko - sporto arena, prijungta prie mokyklos pastato

Vinco Kudirkos pagrindinė mokykla, įkurta 1857-aisiais (pastatas pastatytas 1958 m.)

Skulptūra prie įėjimo

Seniūnijos pastatas Gedimino g.

Gedimino gatvėje galima rasti vieną iš pagrindinių Radviliškio skulptūrų - „Akcentą“. Ji sukurta dailės mokyklos mokytojo Dariaus Kazoko ir vaizduoja tris miesto simbolius - meldus, geležinkelio bėgius bei pajuodusius paukščius.

Skulptūra „Akcentas“, pastatyta 1997-aisiais

Vienas iš juodų žvirblių

Lankymosi dieną kasinėjimai vyko centrinėse gatvėse, todėl kai kur teko eiti apylankomis tarp namų, tačiau didelių nepatogumų tai nesukėlė. Netrukus atsidūrėme prie miesto fontano, kuriame įkomponuota skulptūra „Rytas“, sukurta 1979-aisiais skulptoriaus Aloyzo Toleikio. Tiesa, šioje vietoje skulptūra stovi tik nuo 2010-ųjų, o iki tol ją pamatyti buvo galima atokesniame kieme Maironio gatvėje. Tiesa, ne be reikalo - ilgą laiką bijota statyti nuogą merginą vaizduojančią skulptūrą atvirai miesto centre.

Priartėjome prie fontano...

Skulptūra „Rytas“

Kitoje gatvės pusėje - Radviliškio rajono savivaldybės pastatas, papuoštas tikrai išskirtiniu laikrodžiu ant sienos, o šalia - Aušros aikštė su dar viena skulptūra, vaizduojantčia pergalės deivę „Nikę“. Ji čia pastatyta 1999-aisiais (skulptorius Petras Mazūras) ir vaizduoja Lietuvos karių savanorių pergalę 1919 m.

Radviliškio rajono savivaldybė

Aušros aikštė

„Nikės“ skulptūra

Prie savivaldybės taip pat galima rasti ir miestų-parnerių rodyklę. Radviliškyje jie nurodyti lentelėse ant specialaus stulpo.

Miestų-partnerių rodyklė

Dar vienas akivaizdus objektas, rodantis, jog Radviliškis - geležinkeliečių miestas, yra ant šalia esančio namo sienos nupieštas didžiulis traukinys. Tiesa, šią sieną matyt mėgsta ne visi - ant jos išlikęs rėmas reklamos kabinimui, todėl bent jau kurį laiką šis piešinys buvo dalinai paslėptas. Bet tikrai veltui - nors tai ir nėra kažkuo išskirtinis saugomas meno kūrinys, jis vis tiek gana neblogai savo kontekstu čia įsipaišo ir suteikia tam tikro žavesio.

Traukinio piešinys ant namo sienos

Gatvė šalia

Veikiantys viešieji tualetai- didelis pliusas bet kuriai gyvenvietei

Labai lengva praeiti ir nepastebėti visai prie pat esančio paminklinio akmens, pastatyto šalia čia veikusio NKVD–MVD–MGB poskyrio pažymint Lietuvos partizanų išniekinimo vietą.

Paminklą kol kas lengvai dengia medžio šakos, todėl jis nėra iškart pastebimas

Iš arčiau...

Bažnyčia

Paėjus truputį toliau prieinama labiausiai, bent jau man asmeniškai, įsiminusi miesto vieta. Pirmasis iš objektų - Radviliškio bažnyčia, įrengta 1945-aisiais.

Pirmą kartą bažnyčia Radviliškyje paminėta dar 1597 m. Yra žinoma, jog 1769-aisiais čia buvo pastatyta medinė bažnyčia, kuri sudegė maždaug po šimtmečio, 1868 m. Po dviejų metų ji buvo atstatyta, tačiau vėl sudegė Antrojo pasaulinio karo metu. Galiausiai 1945-aisiais ji įrengta vokiečių belaisvių statytame pastate.

Radviliškio bažnyčia

Nors bažnyčia dabar yra mūrinė, šalia galima pamatyti penkių tarpsnių medinę varpinę, statytą 1878-aisiais. Tiesa, ir ji dukart buvo nukentėjusi nuo gaisro, o pilnai atstatyta 1984 m. Apatinis aukštas yra mūrinis, žemesnis už kitus, o viršutinis, penktasis - atviras.

Senojo varpinės bokšto viršus

Šalia stovi trys mediniai kryžiai bei yra įrengta kompozicija „Skausmo ir kančios kelias“ iš bėgių fragmentų bei akmenų sienos. Kryžiai pastatyti 1989-aisiais ir yra skirti atminti Lietuvos kankinius, tremtinius, žuvusius politinius kalinius, o vėliau, 1995 m. atsirado sulaužyti bėgiai, simbolizuojantys tremtį bei sugriautus žmonių likimus. 

„Skausmas ir kančia“

Prie bažnyčios pastatų esančios aikštės stovi ir miesto kultūros centro pastatas.

Radviliškio kultūros centras

Mintis apie geležinkelius lydi kad ir kur beeitum

Šalia - dar viena skulptūra, šįkart - iš lietuvių mitologijos žinoma Aušrinė. Ji pastatyta 1986-aisiais, autorius - Jonas Meškeliavičius.

„Aušrinė“

Buvo metas judėti toliau, todėl pasukome link Gražinos gatvės.

Maironio gatvė

Už posūkio - žymiai siauresnė ir be pėsčiųjų šaligatvių Gražinos g.

Praėjome ir pro to paties kaip ir gatvė pavadinimo Gražinos pagrindinę mokyklą, įkurtą 1977-aisiais. Joje mokosi maždaug tūkstantis mokinių.

Gražinos pagrindinė mokykla

Prie pervažos...

Apžiūrėję gana nedidelę Radviliškio centrinę dalį toliau žingsniavome link netoliese esančios geležinkelio pervažos.

Prie jos - dar vienas senas, vertas paminėjimo Radviliškio statinys. Tai - 1881-aisiais statyta sentikių cerkvė. Iš pažiūros architektūra paprasta - pastatas medinis, panašus į įprastą namą, ant stogo - du nedideli kupolai. 2012-aisiais cerkvė buvo atnaujinta.

J. Jaramino gatvė

Radviliškio sentikių cerkvė

Priešais - remonto dar nepatyręs pastatas, kuriame veiklą vykdo Radviliškio pirma šaulių kuopa. Čia taip pat, remiantis užrašais, veikia kavinė-baras „Ramovė“.

Pastatas šalia pervažos, kitoje gatvės pusėje nei cerkvė

Šaulių kuopos bokštelis šalia

Pagrindinė miesto geležinkelio pervaža

Susijungiančios bėgių linijos

Iškaba šoninėje pastato pusėje ties durimis

Svarstydami, jog neturėsime užtektinai laiko visiems užsibrėžtiems objektams pamatyti, nusprendėme į kitą pervažos pusę neiti ir pirmiausia orientuotis į dar likusius taškus žemėlapyje pačiame Radviliškyje.

Kapinės

G. Sakalausko gatve sugrįžome iki Maironio gatvės - būtent ties šia sankirta yra senosios miesto kapinės.

G. Sakalausko gatvė

Senosiose miesto kapinėse yra ne vienas svarbus objektas. Čia palaidoti žuvę Lietuvos kariuomenės savanoriai ir kūrėjai, taip pat yra nežinomų kareivių kapai. 

Daugybė paminklų vos užėjus į kapinių teritoriją

Praminti takai senosiose kapinėse

Vartai iš akmenų bei plytų

Paminklas J. Jaraminui bei G. Sakalauskui, apačioje - jų kapai

Vokiečių karių, žuvusių per Pirmąjį pasaulinį karą, kapinaitės, esančios senųjų kapinių šone

Žuvusiųjų paminklai, viduryje - nežinomo kareivio kapas

Vokiečių karių kapai iš toliau

Apžiūrėję kapines grįžome į gatvę ir netrukus visai netoliese priėjome dar vienas, šįkart - senąsias rusų kapines. Jose naujų kapų taip pat nebėra, tačiau mažai belikę ir senų - nors kapinės yra saugomos savivaldybės, tačiau, galėtume teigti, mažai prižiūrimos. Antkapiai netolygūs, palinkę, apibyrėję ir patys plytiniai vartai į teritoriją.

Lentelė, pritvirtinta prie akmeninės sienos, skelbia, jog ties šiomis kapinėmis 1919 m. Lietuvos kariuomenė sutriuškino bermontininkus.

Lenta ant kapinių sienos

Įėjimo vartai su pakabintomis lankymo taisyklėmis

Dalis likusių senųjų antkapių

Vienas iš įdomesnių paminklų

Mokyklos

Pagal planą liko apeiti tik vieną lanką ir visi objektai pačiame Radviliškyje bus apžiūrėti, taigi nieko nelaukdami apsigręžėme ir keliavome link Lizdeikos gatvėje esančios mokyklos. Paskutinis kelionės etapas driekėsi per vien privačiais gyvenamaisiais namais apstatytą miesto dalį.

Atnaujinta Mažvydo gatvės atkarpa

Lizdeikos gimnazijos pastatas neseniai tikrai gražiai atrenovuotas ir raudonos dekoratyvinės linijos ant sienų iškart privertė atkreipti dėmesį. Mokykla įkurta 1919-aisiais, nuo 1964-ųjų veikia naujajame pastate. Gimnazijoje mokosi apie 500 mokinių.

Lizdeikos gimnazijos pastatas iš vidinės pusės

Netoliese - dar viena mokymo įstaiga mieste. Radviliškio muzikos mokykla buvo įkurta 1964-aisiais Vasario 16-osios (buv. Stoties) gatvėje, 1969 m. persikėlė į didesnes patalpas Maironio g., galiausiai nuo 1992 m. ji įsitvirtinusi dabartiniame Žalgirio gatvės pastate.

Eglių gatvė

Radviliškio muzikos mokykla

45-osios laidos palikimas

Svarbieji objektai, kurių nebuvo labai daug, buvo aplankyti, tad po truputį keliavome atgal link centro. Žemiau - keletas akimirkų iš grįžimo atgal.

Namai pakeliui

Renovuotas daugiabutis

Savivaldybės švietimo ir sporto paslaugų centras

Ir jau beveik grįžome...

Dar šiek tiek pasivaikščiojome centre, tačiau čia jau viskas buvo apžiūrėta. Laikrodis rodė vos 17 valandą, o traukinys atgal buvo tik pusę aštuonių. Ką veikti daugiau nei dvi valandas? - iškilusį klausimą nusprendėme atsakyti pratęsdami pasivaikščiojimą šiek tiek už miesto ribų - į prie Radviliškio esantį Vaidulių kaimą pamatyti vieną apylinkių simbolį.

Link malūno

Kiek daugiau nei kilometro atstumu nuo jau lankytos pervažos stovi išlikęs senas vėjo malūnas. Jis miestui yra ypač svarbus istoriškai - šalia jo 1919-aisiais įvyko lemiama kova su bermontininkais dėl Radviliškio. Tiesa, šiuo metu malūnas nebeturi sparnų ir, kaip supratome, tikriausiai yra privačioje teritorijoje, todėl į jį pasižvalgyti teko tik nuo gatvės, kas, tiesą pasakius, yra tikrai pakankamai arti.

Už pervažos...

Einant tolyn gatvė tampa nebe asfaltuota, bet grįsta akmenimis

... o galiausiai susiaurėja, todėl tenka eiti kelkraščiu

Važiuojančių automobilių beveik nėra; kairėje, už medžių, namai išsidėstę toliau nuo gatvės - tai ženklas, jog jau beveik atėjome

Štai ir jis - išlikęs malūnas, apačioje grįstas akmenimis, o pats - medinis

Pergalės 70-mečiui paminėti pastatytas koplytstulpis

Malūnas yra įtrauktas į kultūros vertybių registrą. Jis statytas XIX a. pab., o 1984-1985 m. buvo atremontuotas.

Malūnas iš priekio (nuo gatvės pusės)

Grįžimą į miestą paįvairino pakeliui sutiktas vietinis gyventojas, keliaujantis į barą centre. Sužinojęs, jog esame ne vietiniai, o atvykome pasižvalgyti į miestą, vyriškis tarė savo verdiktą - „čia nėra į ką žiūrėti“. Bet ar tikrai..?

Radviliškio geležinkelio stotis

Kelionė iki malūno padėjo naudingai praleisti likusį laiką, todėl grįžus bei dar sykį prasiėjus miesto centre ir apsirūpinus užkandžiais kelionei namo galėjome grįžti į geležinkelio stotį. Kaip ir minėjau pradžioje, jos apžiūrą pasilikome pabaigai.

Prieš tai, vaikščiodami centre, dar pamatėme gana įdomų raudonų plytų pastatą su akivaizdžiai vėliau atsiradusiu priestatu viršuje. Grįžęs išsiaiškinau, jog tai - buvęs „Raudonasis restoranas“, menantis pakankamai senus laikus. Antrasis aukštas atsirado po Pirmojo pasaulinio karo, jame buvo įkurtas nedidelis viešbutis.

Buvęs „Raudonasis restoranas“

Miesto centre...

Ant sienos, jungiančios pastatus - nuotraukos ir miesto herbas

Seniūnijos pastatas iš šoninės pusės

Gėlynai prie vietinės „Grūstės“ parduotuvės

Pasiekę stotį pamatėme, jog nuo šalia jos stovinčio garvežio darbininkai jau pasišalino, todėl galėjome jį apžiūrėti iš arčiau.

Iš priekio...

Šalia - supažindinanti lentelė

Ne veltui Radviliškis - geležinkeliečių miestas. Čia yra vienas iš seniausių ir didžiausių mastu geležinkelio mazgų Lietuvoje. 1870 m. buvo pastatytas lokomotyvų depas, po metų pradėjo veikti stotis. 2005 m. ši autentiška išlikusi geležinkelio zona su pastatais buvo įtraukta į kultūros vertybių registrą.

Geležinkelio stoties teritorija

Vaizdas nuo pėsčiųjų tilto į geležinkelio mazgą

Nuo 1871-ųjų veikianti geležinkelio stotis

Verta atkreipti dėmesį ir į 1933 m. pastatytą vandentiekio bokštą - tai vienas iš nedaugelio tarpukariu statytų vandens bokštų, išlikusių iki šių dienų.

Mūrinis Radviliškio stoties vandens bokštas

Namai kitoje nei užlipome pėsčiųjų tilto pusėje

Nuo čia atsiveria visai gražus kraštovaizdis

Pėsčiųjų tiltas virš geležinkelio

Vienas iš stoties statinių

Tremtiniams atminti ant stoties sienos pritvirtinta lentelė

Radviliškio geležinkelio stotis iš arti

Lokomotyvų depas; lentelė prie perono numerio primena depo įkūrimo datą

19:25 kelionė Radviliškyje buvo baigta - įlipome į traukinį ir grįžome į sostinę.

Apibendrinant...

Dar ir dabar, aprašinėjant šią kelionę, galvoje vis sukasi vietinio gyventojo išgirsta frazė. Verta paminėti, jog vykdami į Radviliškį tikrai tikėjomės daugiau - palyginus su kitais lankytais miestais, pavyzdžiui, Alytumi, Telšiais ar Ignalina, Radviliškis šiuo metu vis dar stipriai nusileidžia. Beveik nepakeisti šaligatviai, daug netvarkomų namų, neypač didelis miesto svečiams skirtų pamatyti objektų skaičius - tai minusai, kuriuos miestui reiktų paversti pliusais.

Tiesa, tikrai nėra taip, jog „nėra į ką žiūrėti“ - bent trumpam užsukti čia tikrai galima, tačiau atvykėliams visai dienai surasti veiklos čia būtų sudėtinga.


Apie Radviliškį domėtąsi iš:

0 komentarai(-ų):

Rašyti komentarą