Rugsėjo 10-ąją, tebetvyrant vasariškai šilumai, išvykome į vietovę, kurioje esame buvę anksčiau, tačiau čia lankėmės ne paties miesto pažinimo tikslais. Vaikystėje vienos dažniausių vykdytų mokyklinių išvykų buvo būtent į čia, Anykščius, tačiau tik apžiūrint kelis pagrindinius objektus. Labai džiugu, jog „miniTrips“ projekto dėka pagaliau pavyko įgyvendinti pilną pasivaikščiojimą šiame nuostabiame turizmu garsėjančiame mieste.
Anykščių apylinkių istorija siekia dar ~9000-uosius metus prieš mūsų erą - remiantis radiniais archeologai tvirtina, jog šiuo laikotarpiu čia jau kūrėsi pirmieji gyventojai. Tiesa, pats pavadinimas pirmą kartą panaudotas 1442 m. minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio Anykščių dvarą, o pats miestelis paminėtas XV a. antroje pusėje. Deja, senąją gyvenvietę 1566 m. nusiaubė gaisras. Miestelis atsikūrinėjo ir plėtėsi, o 1792 m. Anykščiai gavo miesto teises, tuo pačiu buvo patvirtintas pirmasis herbas.
Vėliau atėjo objektų, dabar esančių miesto simboliais, statyba: 1898 m. nutiestas siaurasis geležinkelis Panevėžys-Švenčionėliai, po keturių metų pastatyta hidroelektrinė, 1909-aisiais - dabartinė bažnyčia, o 1929 m. įkurta vyno bendrovė. Ir nors 1938-aisiais buvo atkurtos miesto teisės, Antrasis pasaulinis karas atvertė dar porą juodų miesto istorijos puslapių - vokiečiai nužudė apie pusantro tūkstančio gyventojų, daugiausia žydų, o baigiantis karui miestas tapo kovų tarp nacių ir sovietų lauku. Po karo anykštėnų gyvenimas po truputį sugrįžo į senąsias vėžes, Gyvenvietė tapo apskrities pavaldumo miestu ir dar labiau plėtėsi.
Dabar mieste gyvena virš 9 tūkstančių gyventojų. 2012-aisiais Anykščiai buvo paskelbti Lietuvos kultūros sostine.
Dėkojame Indrei Mitrulevičiūtei už pagalbą planuojant kelionę į Anykščius!