2016 m. kovo 23 d., trečiadienis

Seda

Besibaigiant 2015-ųjų vasarai, rugpjūčio 17-ąją įgyvendinome kelionę Žemaitijoje, planuotą bene nuo pat „miniTrips“ projekto starto. Oras pasitaikė ypač geras, todėl keliauti buvo tikras malonumas. Dienos pradžioje aplankėme pagrindinį regiono miestą - Telšius. Šios kelionės dalies aprašymą projekte esame pateikę anksčiau.

Truputį prieš 15 val., apėjus visus planuotus apžiūrėti objektus Žemaitijos sostinėje, sėdome į automobilį ir išvykome į kitas dvi netoliese esančias vietoves - Renavo dvaro parką bei Sedos miestelį. 

Seda - miestas Mažeikių rajone, įkurtas šalia Varduvos upelio, prie ežero. Pirmą kartą Seda paminėta dar XIII a. Žinoma, jog jau XVI a. pradžioje teritorijoje buvo miestelis, netrukus įkurta parapija. 1655-aisiais Seda gavo turgaus ir prekymečių teises. Dėl patogios padėties - buvimo kelyje tarp Žemaitijos ir Livonijos - miestelio plėtra vyko sparčiai. Šiaurės karų metu Seda stipriai nukentėjo, tačiau atsigavo link XVIII a. antros pusės ir todėl jau 1780 m. gavo naują prekymečių privilegiją, o kartu buvo paminėta kaip miestas. 1944-ųjų spalio 6-7 d., Antrojo pasaulinio karo metu, čia įvyko Sedos kautynės. 

1950 m. buvo suteiktos miesto teisės, o 1969-asiais dėl išlikusios svarbia prekyviete buvusios miesto aikštės bei gatvių tinklo Seda paskelbta urbanistikos paminklu. Pastaraisiais metais šis nedidelis miestas stipriai atsinaujino. Dabar Sedoje gyvena apie tūkstantis gyventojų. Oficialiai Seda yra miestas, tačiau nėra labai didelė, todėl dažnai vadinama miesteliu.

Už galimybę įgyvendinti šią kelionę milžinišką ačiū tariame Justei Kareivaitei bei Eglei Katkutei!

Bažnyčia ir lurdas

Iš Telšių išvykome apie 15 val., ir jau po maždaug pusvalandžio buvome Renavo dvaro teritorijoje. Nors pirmiausia apsilankėme čia, šią kelionės dalį paliksime įrašo pabaigai. Sedoje atsidūrėme šiek tiek prieš 16 val. Automobilį palikę stovėjimo aikštelėje prie pagrindinės bažnyčios pradėjome pasivaikščiojimą.

Pirmieji objektai ir buvo čia - tai viena seniausių Lietuvoje medinių bažnyčių. Pirmasis šios paskirties pastatas Sedoje buvo pastatytas maždaug 1508 m., iki 1538-ųjų buvo įkurta parapija. XVI a. II pusėje Sedą valdę M. Vnučka ir jo žmona Sofija rėmė reformatų bendruomenę, todėl jai ir buvo perduota Sedos bažnyčia. Katalikams ji grįžo tik 1613-asiais, o miestelio žmonės buvo griežtai verčiami ją lankyti - nepaklusnieji buvo atvesdinami.

Dėl tikslios dabartinės bažnyčios statybų datos nėra pilnai aišku. Žinoma, jog ji buvo statyta arba, labiau tikėtina, tik perstatyta 1770 m., todėl šie metai visuose šaltiniuose laikomi bažnyčios pastatymo data. 1816 m. buvo išmūryti akmeniniai bažnyčios pamatai, 1821 m. sudėtos grindys iš lentų, po dviejų metų - lentelių stogas. 1911-1914 m. čia veikė Lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrius. Po pastatymo keletą kartų bažnyčios architektūra keitėsi, bet nuo 1832-iaisias vykusio atnaujinimo iki dabar pastatas yra nepakitusių formų.

Tai - viena didžiausių ir gražiausių medinių bažnyčių Lietuvoje, sudėtingos formos plano. Pasižymi dviem langų linijomis, viduje - siaurų šoninių navų viršuje įrengtomis galerijomis, puošniais vargonais, net penkiais barokiniais altoriais, sukurtais XVIII a. pab. Pateikiame nuotraukas iš išorės, o vidų paliekame apžiūrėti patiems.

Vartai į bažnyčios teritoriją

1851-aisiais statyta medinė bažnyčios varpinė

Bažnyčia už medžių, vaizdas einant link lurdo

Projekto „miniTrips“ kelionių metu jau buvome prie vieno lurdo Plungėje. Nežinantiems priminsiu, jog lurdai, arba lurdo grotos - religinės paskirties statiniai, kiek panašūs į akmenimis įtvirtintą olą, gana dažnai įrengiami kalvos krašte. Daugiausia lurdų Lietuvoje yra būtent Žemaitijoje. Plungės lurdas - vienas iš seniausių, o Sedos - vienas naujausių, statytas 2006-aisiais. Šalia lurdo galima rasti pritvirtintas lenteles su jo statybą parėmusių žmonių pavardėmis.

Kelias iki lurdo

Informacinė lentelė apie lurdo pastatymą

Dalis aukotojų pavardžių šalia

Lurdo viduje

Išėję iš lurdo apžiūrėjome ir pirmąjį mieste pamatytą paminklą. 1999 m. rugpjūčio 1 d. buvo atidengtas skulptoriaus Osvaldo Neniškio kūrinys Tėvynės apsaugos rinktinės karių, žuvusių 1944-ųjų. spalio 7 dieną vykusiose Sedos kautynėse, atminimui.

Paminklas žuvusiems Sedos kautynėse

Senoji medinė bažnyčia priėjus iš arčiau

Stotelė bei senosios kapinės

Apvaikščioję bažnyčios teritorijoje esančius objektus perėjome gatvę ir atsidūrėme šalia stotelės, kurioje stoja tarpmiestiniai autobusai. Ji visiškai kitokia nei kai kurie įprasti ir niūrūs betoniniai laukimo paviljonai mažesnėse gyvenvietėse, todėl tikrai yra verta paminėjimo. 

Stotelė nudažyta šviesiomis, pastelinėmis spalvomis, leidžiančiomis šiam nedideliam statiniui susilieti su aplinka, o ant stogo pritvirtintas ryškesnis miesto pavadinimas. Apšvietimas čia, panašu, išgaunamas bendrai saulės ir vėjo pagalba - tai liudija ant stulpų esantys atsinaujinančios energijos šaltiniai.

Sedos stotelė - susisiekimo su kitomis gyvenvietėmis taškas

Stotelės apšvietimui pasitelkta saulės bei vėjo energija

Šalia pastatytas lankytinų mieste bei seniūnijoje vietų žemėlapis

Stotelės prieigose, taip pat kaip ir daugelyje miestelio vietų, sutvarkyta aplinka

Kiek nustebino ir kita stotelės pusė, nematoma nuo gatvės - ten puikuojasi piešinys. Šis darbas - tai gimnazistų palikimas miesteliui.

Stotelė buvo atnaujinta 2013 metais moksleivių iniciatyva. Prie projekto dirbo 28 gimnazistai, aukos atnaujinimui surinktos iš moksleivių tėvų bei miestelio gyventojų. Renovacijos darbai vyko pačių moksleivių rankomis. Pabaigoje stotelės galinėje pusėje purškiamais dažais buvo įgyvendintas baigiamasis atnaujinimo akcentas - piešinys.

Įmonė „Telšių regiono keliai“, prižiūrinti regioninius kelius ir objektus juose buvo sužavėta šiuo rekonstrukcijos darbu, todėl kompensavo visas renovacijos išlaidas - pinigai tėvams gražinti, likę panaudoti kitoms mokyklos reikmėms.

Piešinys galinėje stotelės pusėje

Vykdant vienadienes keliones pastebėjome, jog kai kuriuose miestuose surasti veikiantį viešąjį tualetą yra problematiška užduotis. Seda, nors yra mažesnė už jau ne kartą minėtas gyvenvietes, kad ir senesnio tipo, bet, visgi, jį turi. Jis yra šalia stotelės.

Einant gretimai esančiu į mišką vedančiu keliu netrukus prieinami laiptai, kuriais pasiekiamos senosios miesto kapinės. Jose yra keletas svarbių paminklų.

Kelias link senųjų Sedos kapinių

Visų pirma - apie mažesniuosius. Kryžiai, matomi nuotraukoje žemiau, žymi Tėvynės apsaugos rinktinės karių kapus. Viename jų palaidotas chemikas, inžinierius, pulkininkas, Nepriklausomybės kovų dalyvis Mečislovas Kareiva, o šalia - dar dviejų ar trijų nežinomų rinktinės karių kapai.

Kapai

Kiek didesnis paminklas žymi partizanų kapą. Čia palaidoti keturi Žemaičių apygardos Alkos rinktinės partizanai - rinktinės vadas Kazys Venckus, kuopos vadas Feliksas Gerulskis, taip pat Juozas Jakumas ir Kazys Strazdauskas. Jie žuvo Tirkšlių valsčiuje 1948 m., o 1999-aisais buvo perlaidoti čia. Po metų pastatytas ir šis paminklas.

Partizanų kapas

Labiausiai pastebimas yra pagrindinis Tėvynės apsaugos rinktinės karių kapas. Atminimo lentelė, pritvirtinta prie akmens, skelbia, jog čia palaidota daugiau nei 100 karių. Pavardės taip pat surašytos šalia esančioje metalinėje lentelėje, kiti žuvusieji - nežinomi. 1991-aisiais dar pastatytas P. Varkojo suprojektuotas ir pagamintas kryžius.

Tėvynės apsaugos rinktinės karių kapas

Atminimo lentelė iš arčiau

A. Baranausko aikštė

Apžiūrėję kapines grįžome tuo pačiu keliu ir pasukome link miesto centro. 

Bažnyčios gatvė

Gatvės gale - pagrindinė miesto aikštė.

Apsigręžus atgal...

Aikštės prieigose - Sedos pirminės sveikatos priežiūros centras, savo veiklą vykdantis nuo 1997-ųjų spalio 1 d. Konkrečiai šiame pastate veikia palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninė, dar vienas sveikatos centro skyrius - ambulatorija - yra įsikūręs V. Gadono g. 3.

Pirminės sveikatos priežiūros centro skyrius

Antano Baranausko aikšė, vietinių vadinama tiesiog parkeliu - labai gražiai atrodanti teritorija miestelio viduryje. Ji atnaujinta 2014-aisiais ir puikiai tarnauja kaip poilsio bei renginių vieta.

Yra žinoma, jog aikštė buvo suformuota maždaug 1765 m. po Šiaurės karo, vykdant miesto rekonstrukciją. Iš netaisyklingos formos ji buvo pertvarkyta į taisyklingą keturkampę zoną. Tuomet į aikštės kampus buvo nukreiptos keturios gatvės. Dabar aikštė yra pakeitusi savo funkciją - vietoje teritorijos turgaus veiklai ji atstovauja kaip miesto vizitinė kortelė bei rekreacinė zona. Po aikštės atnaujinimo ji tapo tikrai labai patrauklia vieta, o fiziniai aikštės parametrai išliko beveik nepakitę.

Būtina paminėti ir unikalų šiame mieste gatvių tinklą - čia susikerta net septyni keliai, vedantys į Telšius, Plungę, Mažeikius, Renavą, Rubikus, Navarėnus bei Žemalę. Tai turi labai didelę istorinę miestelio augimo reikšmę, todėl buvo nuspręsta juos pažymėti ir miesto herbe. Jame - septynios geltonos linijos, vaizduojančios šiuos kelius, o virš jų - Merkurijaus šalmas su sparnais, dar nuo seno žinomas kaip prekybos simbolis. 

Atnaujinta A. Baranausko aikštė

Kraštai aplink centrinę dalį apsodinti gėlėmis ir kitais augalais

Aikštės vidurys

Vandens malūnas

Aplink aikštę išsidėsčiusius objektus apžiūrėti nusprendėme vėliau, todėl pirmiausia pasukome vakarų kryptimi, Vytauto gatve. 

Vytauto gatve - į vakarus

Gatvių nuorodų lentelės

Vienas iš namų pakeliui, šalia praeina Rožių gatvė

Į kitą šoną - J. Basanavičiaus gatvė

Čia pat priėjome pastaraisiais metais labai stipriai pasikeitusią vietą - visai naujai atstatytą vandens malūną. Buvęs Sedos dvaro malūnas kartu su užtvanka pirmąkart buvo paminėti dar 1613 m. Tuo metu jis buvo medinis, vėliau, XIX a. viduryje pastatytas naujas mūrinis trijų girnų malūnas kartu su malūnininko butu. Ilgą laiką pastatas buvo apleistas ir griūvantis, tačiau neseniai jis tapo nauja miestelio puošmena.

Tiesa, tai nėra tiesiog pastato atstatymas. Savininkai - įmonė „Plungės darna“ čia įrenginėja hidroelektrinę. Teritorijos pokyčių aplink tiksliau netyrinėjome, todėl sunku pasakyti kiek jau pasistūmėta šia linkme. Internete pavyko rasti Aplinkos apsaugos agentūros 2015 m. išvadą, jog reikalingas poveikio aplinkai vertinimas, kadangi vykdant šiuos planus bei atstačius užtvanką, o kartu su ja atkūrus tvenkinį bus užlieta didesnė nei 15 hektarų teritorija, į kurią įeina ne tik įmonės sklypai, bet ir privačių asmenų sklypų ribos bei Sedos žydų senųjų kapinių apsaugos zonos dalis.

Atstatytas Sedos vandens malūnas

Data ant vieno iš fasado akmenų

Vytauto gatvė šalia

Pastatas saugomas, todėl buvo atstatytas į tokį, koks ir buvo anksčiu

Tvenkinys priešais hidroelektrinę

Malūnas žvelgiant iš kitos gatvės pusės

Antroji bažnyčia ir magazinas

Sedoje nemažai vertų pamatyti objektų, o dėl nedidelio miesto ploto visi jie išsidėstę patogiai gana arti vienas kito. Vos už ketvirtadalio kilometro mūsų laukė antroji gyvenvietėje bažnyčia, link kurios ir patraukėme.

Toliau Vytauto gatve...

... ir beveik priėjome kelio pabaigą

Tiltas per Varduvos upę

Prieš statinius verta apžiūrėti ir šalia esantį paminklą. Tai - ne paprastas, o didelę reikšmę turintis objektas, stovintis čia nuo 1931-ųjų lapkričio 22 d. Paminklas atidengtas žymint 500-ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines, taip pat, spėjama, Sedos mokyklos 10-mečio minėjimo proga. Jį pagamino akmenkalys Povilas Bielskis. Kiti jo darbai stovi Grūstės kapinėse.

Paminklas stovi nedideliame skvere, vaizduoja nukirstą medį, jame yra iškalti Vytauto Didžiojo simboliai. Paulius Jurkus, vėliau išgarsėjęs kaip rašytojas, dailininkas, žurnalistas, visuomenės veikėjas, tuo metu mokėsi Sedos progimnazijoje. Jis, puošdamas paminklą, padarė jame įrašą: „Visi lietuviai, dirbkime išvien!“ Užrašas yra išlikęs iki šių dienų.

Paminkle yra įtaisytas balto metalo medalionas su Vytauto Didžiojo atvaizdu. Tiesa, pokariu varinis medalionas buvo išluptas, tačiau 1984 m. į pensiją išėjusio mokytojo Justino Juodeikio dėka buvo pagamintas ir įstatytas naujas medalionas iš aliuminio. J. Juodeikis buvo žinomas kaip aktyvus kovotojas už paminklo išsaugojimą. 

Paminklas Vytautui Didžiajam

Pauliaus Jurkaus įrašas

1781 m. Sedos dvare buvo pastatyta koplyčia, kuri vos po dviejų metų buvo praplatinta, paaukštinta ir pertvarkyta į bažnyčią. 1886-aisiais sudegė šalia buvęs kunigo namas. Prasidėjus naujam šimtmečiui klebonas S. Paulukevičius savo lėšomis bažnyčią perstatė. 

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui pastatas tapo sandėliu, dar vėliau - malūnu. 1988-aisiais čia vėl pradėjo veikti bažnyčia. Ji - stačiakampio plano, vieno bokšto, liaudies architektūros formų. 

Mažesnioji Sedos bažnyčia

Dar vienas svarbus statinys šalia - magazinas. Jis statytas XIX a. antroje pusėje dvaro teritorijoje, manoma, jog vietoje čia anksčiau stovėjusio tos pačios paskirties medinio pastato. Magazinas - buvęs grūdų sandėlys, po karo naudotas kaip Rajkoopsąjungos sandėlis, vėliau - kaip paminklų dirbtuvės. Pasakojama, kad anksčiau čia vykdavę ir šokiai. 

Magazinu dabar rūpinasi Sedos kultūros centas. Tikimasi, jog ši vieta ateityje funkcionuos kaip poilsio zona, o magazine galės veiklą vykdyti amatų dirbtuvės, pastatas taip pat bus naudojamas kaip muziejus ar parodų salė.

Magazinas

Paminklas Vytautui Didžiajam iš toliau

Ne veltui pagrindinė miestelio aikštė pavadinta Antano Baranausko garbei. Šis žymus lietuvių poetas ir vyskupas, atsisakęs darbo Viešvienuose, 1855-aisiais persikėlė į Sedą ir čia dirbo raštininko padėjėju. Visai netrukus jis sueiliavo eilėraštį „Pavasario vakaras Varduvos pakrantėje“ (Varduva - pro Sedą tekanti upė).

2000-aisiais metais šalia mažesniosios bažnyčios pastatytas Antano Baranausko biustas. Jo autorius - skulptorius Osvaldas Neniškis, sukūręs ir jau aprašytą paminklą žuvusiems Sedos kautynėse.

Antano Baranausko biustas

Žvilgsnis kitu kampu...

Žydų kapinės

Dar viena norima apžiūrėti vieta buvo kitoje upės pusėje, todėl nieko nelaukėme ir pasukome link jos.

Tiltu per Varduvos upę...

Upės krantinė ties privačiais namais

Po 1655-1660 m. vykusio karo su Švedais Seda stipriai nukentėjo, miestelyje sumažėjo gyventojų, o čia ėmė kurtis žydų bendruomenė. Bėgant metams ji gana stipriai augo - 1897-aisiais čia gyveno net 1384 žydai, kas sudarė 69% visų gyventojų. 

Šios tautybės atstovų sumažėjo po Pirmojo pasaulinio karo, dauguma jų išvyko. Tiesa, liko vis tiek nemažai - apie 670 žmonių. Deja, Antrojo pasaulinio karo metais su bendruomene buvo žiauriai susidorota - čia, Sedoje, žydų kapinių teritorijoje, remiantis skaičiumi ant paminklo, buvo sušaudyta apie 150 žmonių. Verta paminėti, jog skirtingi informacijos šaltiniai pateikia skirtingas versijas ir skaičius.

Žydų bendruomenės palikimo taip pat likę nebegausiai. Senoji medinė sinagoga, stovėjusi J. Basanavičiaus gatvėje, prieš keletą metų dėl kritinės pastato būklės buvo demontuota. Darbų metu geriau išsilaikiusios būdingos medinio pastato konstrukcijos bei dekoro elementai buvo atrinkti ir išgabenti saugoti į Sedos seniūnijai priklausančias patalpas. Dabar buvusio pastato vietoje stovi akmuo, taip pat palikti statinio pamatai. Lietuvos žydų bendruomenė tikisi, kad sinagoga bus atstatyta, tiesa, nebe Sedoje, o Rumšiškėse esančiame Lietuvos liaudies buities muziejuje.

Dar vienas žydų bendruomenės palikimas mieste - senosios žydų kapinės. Tiesa, jos išlikusios, tačiau nebedidelės - yra vos apie 10 antkapių, suneštų į vieną vietą, nors seniau kapinių teritorija užėmė daugiau nei hektarą. Kapinės sunyko sovietmečiu - dalis paminklinių akmenų buvo panaudoti pastatų pamatams, kiti - užtvankos statyboms. Seniausias išlikęs antkapis - 1824 m.

Norint prieiti kapines, Klaipėdos gatvėje (nuotraukoje) reikia įsukti į Žaliąją gatvę

Pasiekti Sedos žydų kapines gali būti sunkiau nei kitus objektus. Ties kelių sankirta pamačius lentelę „Žydų kapinės“ reikia pasukti ta kryptimi esančia Žaliąja gatve ir eiti kol pamatysite namo tvorą su užrašu „Praėjimas“ ir nupiešta rodykle. Sekdami šia nuoroda ir eidami sklypo ribomis per žolę netrukus prieisite Žydų kapinių vietą.

Praėjimą nurodanti lentelė ant tvoros

Kapines žymintis akmuo

Išlikę antkapiai

Kapinių teritorija dabar labai nedidelė

Paminklinis akmuo nužudytai Sedos žydų bendruomenei atminti

Paminklinė lentelė iš arti

Apžiūrėję Sedos žydų kapines pasukome tuo pačių keliu atgal link miesto centro, kadangi objektų šalia daugiau nebebuvo. 

Atgal iki Žaliosios gatvės

Namai pakeliui...

Miestelyje daug medinių namų

Atgal...

Kaip ir buvo minėta, pagrindinė miesto aikštė, žinoma, pati nebeatlieka prekybinės funkcijos. Turgus dabar veikia laisvoje aikštelėje, esančioje Vytauto gatvėje, tarp 7 ir 15 namų.

Vytauto gatve žingsniuojame atgal link parkelio

Aikštė, kurioje veikia miesto turgelis, mūsų lankymosi dieną buvo tuščia

Aplink A. Baranausko aikštę esančiuose pastatuose - daug komercinių bei kitų įstaigų. Čia yra įsikūrusi ne viena drabužių bei maisto ir gėrimų parduotuvė.

Prekybinė Vytauto gatvės dalis - šalia A. Baranausko aikštės

Biblioteka, o kartu ir Sedos turizmo informacijos centras

Seniūnija bei paštas - viename, neseniai atnaujintame pastate

Kiti statiniai greta

Maisto prekių parduotuvė „Eglė“

Šiek tiek šiauriau...

Vytauto gatvė ties posūkiu tampa Dariaus ir Girėno gatve.

Atnaujintas prekybinės paskirties namas

Tinklas laipiojimui ir nedidelė pavėsinė teritorijoje šalia

Gretimame pastate - baras ir dar viena maisto prekių parduotuvė, pastate kairiau (į nuotrauką nepakliuvo) - Sedos kebabinė

Priešingoje gatvės pusėje - „Aibės“ tinklo parduotuvė

Šalia esantis 1934-aisiais statytas pastatas 2006 m. buvo perduotas Sedos kultūros centrui. Čia suburta daug muzikos, šokių, teatro, sporto kolektyvų.

Tame pačiame pastate, tik įėjimu iš priekio nuo gatvės patenkama į Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos Sedos skyriaus patalpas. Šis filialas veikia nuo 1986 m. 1991-aisias savo veiklą čia pradėjo miesto pučiamųjų orkestras „Griaustinis“, 2009-aisiais gavęs „Aukso paukštę“ - geriausio praėjusių metų orkestro apdovanojimą.

Kultūros centras bei muzikos mokykla

Prieš eidami toliau, trumpam įsukome į V. Gadono gatvę.

V. Gadono gatvė

Žvilgsnis į šalia esančią Pergalės g.

Gamtos nestinga nei viename miestelio kelyje

Sedos pirminės sveikatos priežiūros centro ambulatorijos, trumpiau - miesto poliklinikos, pastato šoninis įėjimas

Sedoje yra ir vaikų darželis. Jis buvo atidarytas dar prieš 1949-uosius, V. Gadono, tuomet vadintoje Pionierių vardu, gatvėje. Darželyje vietos užteko vos vienai maždaug 30 mišraus amžiaus vaikų grupei. Sąlygos buvo sunkios, vidus ankštas, todėl po dešimtmečio darželiui buvo skirtos patalpos Mažeikių gatvėje. 

Po persikėlimo veikla bei sąlygos žymiai pagerėjo, buvo pradėtos kurti naujos grupės, o didėjant darželį lankančių vaikų skaičiui teko ieškoti sprendimo. Buvo nuspręsta pasistatyti naują pastatą, vėl V. Gadono gatvėje. Į jį darželis persikėlė 1978 m. rugpjūčio pirmąją ir tose pačiose patalpose veikia iki dabar. Sumažėjus vaikų skaičiui sparčiai pradėta uždarinėti aplinkines ikimokyklines įstaigas, tačiau Sedos darželiui pavyko išsilaikyti, nors kai kuriais metais jį lankė vos 10-15 vaikų.

Sedos vaikų darželis

Gėlynai šalia

Vėl grįžę eitu keliu iki Dariaus ir Girėno g. pradėjome žingsniuoti link paskutiniųjų planuotų apžiūrėti miesto objektų.

Toliau Dariaus ir Girėno gatve

Kultūros centro pasatas iš kitos pusės

Praėjome ir pro vietinę statybinių medžiagų parduotuvę

Gyvenamasis namas artėjant link mokyklos

Vytauto Mačernio gimnazija

Mokyklos atsiradimo Sedoje istorija gana ilga, todėl pateikiame ją glaustai. Pirmoji mokymo įstaiga miestelyje buvo įkurta dar 1538-asiais. Tai - seniausia mokykla visame rajone. Nuo 1803 m. veiklą pradėjo rusiškoji mokykla, nuo 1817 m. joje buvo mokoma skaitymo, rašymo, aritmetikos, gramatikos, rusų kalbos, moralės, katekizmo, 1824-aisiais dar ir geografijos bei lotynų kalbos. 

1836 m. buvo įsteigta valdinė parapinė mokykla, kuri po dviejų metų pradėjo veikti mūriniame pastate. Laikotarpiu tarp 1851 ir 1862 m. švietimo veiklą miestelyje vykdė net dvi mokyklos - parapinė prie katalikų bažnyčios, kurioje buvo mokoma ir lietuvių kalba, bei valdinė parapinė, kurioje lietuvių kalbos pamokų nebūdavo. 1863 m. parapinė mokykla prie bažnyčios valdžios įsakymu buvo uždaryta. Netrukus iki tol mišrioje valdinėje parapinėje mokykloje buvo įkurtas mergaičių skyrius, o 1903 m. atidaryta vienaklasė valdinė mergaičių pradžios mokykla.

Pirmojo pasaulinio karo metais abi mokyklos uždarytos, bet 1915-asiais veiklą pradėjo pirmoji lietuviška mokykla, kurioje mokėsi apie 40-50 mokinių. Atgavus nepriklausomybę kilo idėja steigti keturklasę vidurinę mokyklą, ir tai buvo padaryta 1921 m.

Deja, bet 1935 m. liko tik pradinė mokykla, tačiau vėl trumpam - 1939-aisiais vidurinė mokykla ir vėl veikė. Vos po ketverių metų, Sedos kautynių metu, visi mokyklos pastatai sudegė. Mokiniams teko persikelti į visiškai nepritaikytas mokymuisi parduotuvių patalpas. Problema buvo išspręsta 1961 m., kai mokykla persikėlė į naujus pastatus, kuriuose veikia ir dabar. 

2004-aisiais Sedos mokykla gavo Vytauto Mačernio vardą, o 2007 m. liepos 27 dieną tapo gimnazija.

Vytauto Mačernio gimnazijos pastatas

Šalia esančios sporto aikštelės

Atskirame pastate šalia - darbų ir dailės kabinetai

Mokykla ne veltui gavo Vytauto Mačernio vardą - poetas, baigęs mokyklą savo tėviškėje Šarnelės kaime 1931 m. apsigyveno Sedoje ir čia keturis metus mokėsi valdinėje vidurinėje mokykloje. 1944 m. poeto gyvybė užgeso taip pat netoliese - vos už 8 kilometrų nuo Sedos esančios Žemaičių Kalvarijos pakraštyje į jį pataikė atsitiktinai skriejusi artilerijos sviedinio skeveldra.

Mokyklos įėjimas

Senosios rusų kapinės

Visai šalia mokyklos, tarp medžių esančioje teritorijoje yra rusų kapai. Bent dalis jų žuvę 1944 m. spalio 7 d. vykusiose Sedos kautynėse. Daugumoje šaltinių teigiama, jog čia palaidoti 492 kariai, tačiau pasak Kultūros paveldo departamento, 2005-aisiais vykdant Rusijos finansuotus kapavietės rekonstrukcijos darbus buvo iškaltos dar 7 žmonių pavardės, viso dabar yra 499 įrašai ant 88 betoninių antkapių su granitinėmis memorialinėmis lentelėmis.

Kapinių cente - paminklas

Rusų senųjų kapinių kapai

Visi jie išdėstyti lygiagrečiomis linijomis, vienas šalia kito

Prie pasivaikščiojimo prisijungė ir penktasis grupės narys

Kelias link kapinių

Toliau besitęsianti gatvė

Paplūdimys

Priešingoje kapinėms pusėje, ties 25 namu, yra koplytstulpis, vietinių kartais vadinamas „Mūro kryžiumi“. Maždaug 8 metrų aukščio keturkampio plano bokšte yra atvira koplytėlė ir nišos, kuriose stovi religinės skulptūros. Viršuje yra iškalti, manoma, pastatymo metai - 1900. Koplytstulpis statytas tikint, jog taip miestelis bus apsaugotas nuo nelaimių - karų, bado, ligų, tačiau yra ir kitų galimų jo pastatymo versijų.

„Mūro kryžius“

Galiausiai priartėjome prie paskutinės vietos, po kurios laukė kelionė atgal link automobilio. Tai - Sedos, kartais dar vadinamas Sedulos vardu, ežeras. Ties Ežero gatve yra įrengtas miestelio paplūdimys, iki kurio ir nuėjome. 

Ežeras yra rininės kilmės, susidaręs traukiantis ledynui. Jo plotas - apie 0,33 km², didžiausias gylis - 3,7 m, ilgis - virš 2 kilometrų. Iš Sedos ežero išteka Sedulos upelis - Varduvos upės dešinysis intakas. Nuo 1999 m. prie ežero yra įrengta poilsiavietė.

Paplūdimio persirengimo kabina

Ežeras su liepteliu

Dalis poilsio zonos dangos - smėlis, likusi - žolė

Žvilgsnis į pietvakarių pusę

Iš arčiau...

Šalia medžių, dalinai šešėlyje - supynės

Kiek aukščiau, prie laiptų, įrengta ir pavėsinė

Palei ežerą...

Visi objektai Sedoje apžiūrėti, todėl Ežero gatve nužingsniavome atgal iki miestelio centro.

Sužavėjusi gyvatvorė prie vieno iš namų

Pasitaikė tikrai nuostabus oras puikiam pasivaikščiojimui...

Kitoje ežero pusėje - Užežerės kaimo namai

Vienas iš naujesnių namų Ežero g.

Kelionė jau prie pabaigos...

Dar kartą per „parkelį“...

Prieš išvykdami trumpam sugrįžome į miesto centrą vedami tikslo užsukti į šalia A. Baranausko aikštės esančią parduotuvę „Puokštė“ apsipirkti kelionei namo. Praėjome ir pro dar vieną 2015-aisiais išgarsėjusią miesto vietą - parduotuvę žemaitišku pavadinimu „Škorlē ir kētē dāktā“. Šio objekto nuotraukos ne tik išplito socialiniuose tinkluose - parduotuvė buvo pastebėta ir žurnalistų. Ant šalia iškabos esančio lango taip pat puikuojasi užrašai žemaičių kalba.

„Škorlē ir kētē dāktā“

Dar kartą - pro parkelį


Žvilgsnis tarp gėlynų link bibliotekos pastato

Aikštės centras

„Puokštė“ - visai nemaža parduotuvė, kurioje apsipirkome kelionei traukiniu namo

Po mūsų kelionės šalia A. Baranausko aikštės duris atvėrė kavinė „Dori Coffee“, apie kurią teko girdėti labai gerų atsiliepimų. Jei lankysitės Sedoje, rekomenduojame ir ten užsukti.

Išėję iš parduotuvės net nesupratome, kaip taip greit prabėgo laikas - iki traukinio buvo likę labai nebedaug, todėl tiesiog nuskuodėme link automobilio.

Salelė

Liko viena vieta, kurios apžiūrėti dėl laiko trūkumo nebesuspėjome - tai Varduvos upės salelė. Dėkoju bendrakeleivei Justei Kareivaitei už tai, jog salelę nufotografavo atskirai spalio mėnesį, todėl „miniTrips“ galime parašyti ir apie šią lokaciją.

Kiekvienas miestas turi savo renginių erdvę. Varduvos upės salelė - būtent ta vieta Sedoje. Visai neseniai atlikus rekonstrukcijos ir naujų statinių statybos darbus tai tapo labai gražia vieta susibūrimams - įrengta nedidelė scena su stogu, suolai žiūrovams, naujas tiltelis, didžiulė pavėsinė, supynės. Viskas teritorijoje labai vientisa ir puikiai dera tarpusavyje.

Tiltelis link estrados

Renginių žiūrovams - ratu sustatyti suolai

Šalia - nauja medinė scena

Žvilgsnis į kitą tiltelio pusę

Čia - naujai pastatyta pavėsinė

Šalia įrengtos supynės

Kitas tiltelis

Lentelė, informuojanti apie įgyvendintą Varduvos upės salelės teritorijos atnaujinimą

Iš truputį toliau...

Renavo dvaras

Renavo dvaro pavadinimą buvo tekę girdėti dar gerokai prieš ruošiantis kelionei. Rašytiniuose šaltiniuose apie medinį dvarą šioje vietoje minima dar nuo XVI a., o nedidelis mūrinis pastatas išaugo XVIII a. pab. - XIX a. pradž. Kurį laiką jis vadintas Gaurų dvaru, bet vėliau, kai valdymą perėmė suvokietėjusių prancūzų Renė giminė jis palaipsniui tapo Renavo dvaru.

XIX a. pradžioje dvarą valdęs Antanas Renė buvo sodininkystės mėgėjas, todėl šiuo laikotarpiu dvaras išgarsėjo šalia įkurtu 18 hektarų dydžio angliško stiliaus parku. Kiek vėliau, pabuvęs šios giminės atstovų rankose, dvaras atiteko Feliksui Mielžinskiui, kuris šalia Varduvos upelio įkūrė naują 6 hektarų pločio parką.

Apie 1880-uosius rūmai buvo perstatyti, jie garsėjo vertinga meno dirbinių bei paveikslų kolekcija. Bibliotekoje buvo daugiau nei 1000 tomų knygų. Antrojo pasaulinio karo metais ir vėliau rūmuose veikė kolūkio kontora, kultūros namai, biblioteka, taip pat ir parduotuvė, šokių salė, buvo trąšų sandėlis. Galiausiai ilgą laiką pastatas stovėjo tuščias, kol čia buvo įkurtas muziejus.

2010-aisiais Renavo dvare bei parke buvo filmuojamas lietuviško kino atgimimą žymėjęs filmas „Tadas Blinda. Pradžia“. 2012 m. liepos 28-ąją atrenovuoti dvaro rūmai atvėrė duris lankytojams.

Informacinė lentelė

Pergolė - apželdintas parko statinys iš kolonų

Ant lieto stogelio matomi skaičiai - 1880

Priešais rūmus

Dvaro rūmų pastatas (nuo parko pusės)

Baliustrados dalis

Rūmų kampas apeidinėjant juos aplink

Puiki vieta pasėdėti ir išgerti kavos miško apsuptyje prie neoklasicistinių rūmų

Dvare veikia kavinė, tiesa, mūsų lankymosi dieną ji nedirbo

Rūmų pastatas iš kito kampo

Oficina, statyta 1870 m. - čia anksčiau buvo dvaro virtuvė bei tarnų gyvenamasis būstas

Dar du atnaujinti dvaro pastatai: kairėje - sandėlis, toliau - svirnas; abu statyti XIX a. I pusėje

Buvęs dvaro sandėlis

Taku apėjome apžvalginį ratą aplink šalia išdėstytus dvaro pastatus

Renavo dvaro arklidžių liekanos

Žvilgsnis į dvaro priekinį fasadą nuo arklidžių

Medžiai, kaip ir įprasta dvaro parkuose, susodinti linijomis

Kitas rūmų pastato kraštas

Pastato priekis iš arčiau

Visa aplinka labai gražiai sutvarkyta

Gilyn link miško...

Dvaro rūmų vaizdas leidžiantis žemiau link parko


Renavo parkas

Visai šalia, praėjus pro pergolę ir pieva nusileidus žemyn pasiekiamas lieptelis, kuriuo galima patekti į šalia esantį Renavo parką. Sovietmečiu parkas buvo nacionalizuotas ir stipriai nukentėjo, kadangi nebuvo prižiūrimas, tačiau savo unikalumą jis išlaikė iki šių dienų. Parke auga kelios dešimtys augalų rūšių ir yra pora Lietuvos gamtos paminklų.

Lieptelis

Einant šalia galima išvysti vieną iš parko tvenkinių bei pratekančią Varduvos upę

Ant akmens - lentelė, žyminti pirmojo parko įkūrėją - baroną A. Rönne

Parke

Viena iš Renavo parko puošmenų - daugiavaikė liepa, iš kurios yra išaugę net 12 kamienų.

Kamienai išaugę vienas šalia kito

Daugiakamienė liepa Renavo parke

Tačiau pats pagrindinis objektas čia - storiausia Lietuvoje Renavo eglė, paskelbta valstybės saugomu botaniniu gamtos paveldo objektu dar 1960 m., o 2005-aisiais įrašyta į Valstybės saugomų gamtos paveldo objektų sąrašą.

1983 m. buvo iškirsti aplink buvę mažaverčiai medžiai siekiant sukurti aplink penkių metrų apsaugos zoną. 1994-aisiais šią bei kitas šalia augusias egles puolė kinivarpos - žievėgraužiai tipografai. Nors kiti medžiai neatlaikė, nudžiuvo ir buvo nupjauti, storoji eglė, nors ir nukentėjusi, puikiai parke auga iki šiol.

Medžio kamieno apimtis - 3,87 m., aukštis - 36 metrai, spėjamas amžius - apie 150 metų. Tiesa, Renavo eglė laikoma storiausia nuo 2009-ųjų - iki tol titulas priklausė 155 metų amžių pasiekusiai Gelgaudiškio miško eglei, kuri nudžiuvo, todėl, siekiant apsaugoti parko lankytojus nuo galimo pavojaus, buvo nupjauta.

Renavo eglė aptverta tvorele

Informacinė lentelė šalia

Daugybė šakų žvelgiant į medžio viršų

Įspūdingas eglės kamienas

Tolstant...

Kelionės pabaiga

Netrukus po pasivaikščiojimo Sedoje grįžome į Telšius ir šiek tiek po 18 val. iš geležinkelio stoties išvykome atgal į Vilnių.

Seda paliko puikų įspūdį - iki šiol dar tikrai nebuvo tekę lankytis tokio dydžio miestelyje kuris turėtų tiek daug vertų pamatyti objektų. Puikiai atnaujintos pagrindinės miesto vietos bei svarbiausi pastatai, daugybė gamtos skatina čia prasieiti ne vieną ir ne du kartus. Jei lankysitės Žemaitijoje būtinai rekomenduojame užsukti - nuo Telšių, Plungės ar Mažeikių vos 25-35 kilometrai kelio, o miestelio jaukumas tiesiog užburiantis. Tikime, jog vietovė užburs ir jus.


NAUJIENA - gyvenviečių žemėlapiai „miniMaps“!

Kartu su pasivaikščiojimu Sedoje startuoja naujo „Bernex Projektų“ kūrinio - „miniMaps“ gyvenviečių žemėlapių - pradinė bandomoji versija! 

„miniMaps“ - tai naujai startuojantis Lietuvos gyvenviečių žemėlapių projektas. Įgyvendindami „miniTrips“ keliones pastebėjome, jog dauguma mažesnių gyvenviečių internete neturi lengvai pasiekiamų lankytinų vietovių sąrašo - jie būna netikslūs, neaiškūs, be adresų, koordinačių, objektai nebūna sužymėti žemėlapiuose.

Mūsų tikslas - sukurti lankytinų objektų įvairiose mažesniuose miestuose bei miesteliuose žemėlapius, kuriuose būtų lengva orientuotis, o kiekvieno jų išvaizda būtų pritaikyta prie konkrečios gyvenvietės.

Sedą pasirinkome pirmąja ir žemėlapyje sužymėjome visus mūsų kelionės metu aplankytus ir pamatytus pagrindinius objektus. Kviečiame išbandyti žemėlapį adresu minimaps.bernex.lt, o rastus netikslumus bei pasiūlymus raginame atsiųsti elektroniniu paštu info@bernex.lt. Įvertinę Jūsų pastabas pataisysime bei papildysime esamą žemėlapį, pritaikysime jį mobiliesiems įrenginiams, o tuomet išleisime ir kitų jau lankytų gyvenviečių žemėlapius. Padėkime kitiems pažinti Lietuvą kartu!

1 komentarai(-ų):