Alytus

Nepavykus sulaukti tikrojo šilto pavasario nusprendėme toliau tęsti „miniTrips“ vienadienes keliones. Rinkdamiesi tolesnį maršrutą ypač svarstėme traukinių maršrutu Vilnius-Turmantas esančias gyvenvietes, tačiau netikėtai kilo idėja pakeliauti kitaip - ne traukiniais, o autobusais. Taip ir gimė pirmoji autobusinė kelionė į šeštąjį didžiausią miestą Lietuvoje - Alytų.

Alytus - vienas iš seniausių Lietuvos miestų, pirmą kartą paminėtas dar 1377 m. Alytus sparčiau pradėjo kurtis dešiniajame Nemuno krante po Žalgirio mūšio, ir ši miesto dalis iki šiol vadinama pirmąją (Alytus I). Kairiajame krante atsiradusiai gyvenvietei teko antrosios (Alytus II) pavadinimas. Didžiausias atotrūkis tarp šių gyvenviečių pradėjo jaustis po 1795-ųjų, kai Alytus I atiteko Rusijos imperijai, o Alytus II - Prūsijos karalystei. Antroji gyvenvietė stiprėjo ir plėtėsi, o pirmoji silpo. Tik 1915-aisiais gyvenvietės buvo sujungtos. Po karų Alytus pradėjo stipriai augti.

Dabar Alytus - didžiausias Dzūkijos regiono miestas, kuriame gyvena virš 55 tūkstančių gyventojų.

Trumpai apie kelionę

Nuotolis nuo Vilniaus: ~ 109 km.

Keliavimo būdas: autobusu ir pėsčiomis.

Kelionės kaina: 6,33€ į abi puses (su 50% nuolaida, internetu); 12,66€ į abi puses (pilna kaina, internetu); 13,32€ (pilna kaina kasose).

Kelionės trukmė autobusu: ~ 1 val. 40 min. (viso 3 val. 20 min.)

Pėsčiomis įveikta: ~ 21 km.

Nuoširdus ačiū Tomai Zmitrulevičiūtei už pagalbą orientuojantis Alytuje!

Kelionės pradžia

Įsigiję bilietus internetu, į Alytų vykome 9:35 iš Vilniaus kursuojančiu įmonės „Kautra“ autobusu. Vienintelis kelionės minusas - jei esate aukštas, gali būti truputį nepatogu sėdėti dėl nedaug paliktos vietos tarp sėdynių, tačiau, visgi, kelionė bendrai įvertinus buvo pakankamai patogi.

Kol vieni dar miega, kiti jau trip'ina

A photo posted by Bernardas Šliamka (@bernexlt) on Apr 18, 2015 at 12:22am PDT

Orai balandžio 18 d., kai ir vykome į šį trip'ą, buvo labai nepastovūs. Važiavimo į Alytų metu bent porą kartų buvo pradėję lyti, ir netrukus vėl nustodavo. Didžiausias noras buvo nepakliūti į audrą pačioje gyvenvietėje, nes vykdyti įprastą pažintinę kelionę blogomis oro sąlygomis sunkiai pavyktų.

Tiesa, atvykus pasitiko gana normalus, tik, kaip pavasariui, gana vėsus oras.

Alytaus Arena

Alytuje, panašiai kaip ir Šiauliuose, autobusų stotis jungiasi kartu su prekybos centru - šiuo atveju, nedidele „Maxima“. Vos išėję iš stoties teritorijos patekome į šiuo metu rekonstruojamą sankryžą, sukeliančią truputį nepatogumų pėstiesiems. Tačiau pabaigus rekonstrukciją, tikime, visus atvykstančius pasitiks puiki ir tvarkinga aplinka, o pirmas įspūdis, žinoma, ypač svarbus.

Rekonstruojama sankryža prie autobusų stoties

Tvarkingas kelias toliau

Nusukę į šoną ir trumpam užėję į vietinę Rimi, toliau tęsėme kelionė tiesiai ir netrukus priėjome daugiafunkcinį Alytaus sporto ir rekreacijos centrą. Čia stovinčios 7 tūkstančius žmonių talpinančios arenos statybos buvo pradėtos 2009-aisiais ir baigtos per dvejus metus. Šioje vietoje anksčiau veikė žymiai mažesni Alytaus sporto rūmai.

Alytaus arena

Įėjimas puoštas mozaika

Šalia arenos stovi skulptūra „Žiedas“ - pirmoji skulptūra, nuo kurios pradėjo formuotis ištisas skulptūrų ansamblis šalia esančiame Jaunimo parke. „Žiedas“ buvo pastatytas 1982 m., praėjus aštuoneriems metams po žymaus skulptoriaus, šios skulptūros autoriaus Teodoro Kazimiero Valaičio žūties gaisre. Panašų šio skulptoriaus darbą galima pamatyti ir Vilniuje, Lazdynų mikrorajone (skulptūra „Vėtrungė“).

Skulptūra „Žiedas“

Jaunimo parkas

Praėjus pro areną patenkama į gražią gamtos kupiną erdvę - Jaunimo parką. Ši žalioji miesto zona įkurta 1982-aisiais, užima daugiau nei 36 hektarų plotą. Nuo 1984 m. čia buvo kuriama pirmoji Lietuvoje metalo plastikos skulptūrų kompozicija, vis dar puošianti parką bei suteikianti šiai vietai išskirtinumo ir mūsų dienomis.

Alytaus Jaunimo parkas

Ramybės oazė po parko medžiais

Parkas pritaikytas ir mažesniųjų pramogoms

Skate'ininkų erdvė medžių apsuptyje

Skulptūra „Narvelis gegutei“, aut. Kęstutis Musteikis

„Aeronautikos istorija“, aut. Naglis Nasvytis

„Karališkasis voras“, skulptūros autorius Antanas Blakė

Šiek tiek į vakarus

Apėję Jaunimo parką, patraukėme iki Jazminų gatvės. Čia formuojasi savotiška prekybinė erdvė. Vien gatvės pradžioje vienoje pusėje įsikūręs Alytaus turgus, kitoje jau auga „LIDL“. 2011-aisiais buvo žadėta, jog tai taps pirmąja, bandomąja „LIDL“ parduotuve Lietuvoje, tačiau vėliau, pasikeitus planams, bandomoji parduotuvė išdygo Vilniuje, Šeškinės mikrorajone.

Jazminų gatvė kertasi su Raudonkalnio gatve, ir ties šia sankryža (iš Jurgiškių ir Raudonkalnio g. susikirtimo pusės) dygsta unikalus jūrinių konteinerių prekybinis kvartalas, šalia - didelis „Norfa“ prekybos centras (planas ir vizualizacija).

Žmonės domisi po truputį dygstančia „LIDL“ parduotuve

Priešais įsikūręs Alytaus turgus

Netoliese ant kalvos stovi naujausia Alytuje bažnyčia, pastatyta 2001-aisiais. Pastatui būdingas skandinaviškas eksterjeras, jau iš tolo atrodantis tikrai gana įspūdingai.

Iš plytų pastatyta skandinaviško stiliaus Alytaus bažnyčia

Bažnyčios pastatas iš kitos pusės

Šalia yra dar aukštesnė kalva, nuo kurios atsiveria apylinkių panorama.

Panoraminis vaizdas nuo kalvos

Beveik prie pat stovi ir Alytaus radijo relinė stotis (bokštas), iš kurio transliuojamos televizijos bei radijo programos.

Televizijos ir radijo bokštas

Link pagrindinio kelio

Tolesni ketinami apžiūrėti objektai išsidėstę link miesto centro, todėl tiesiai per gyvenamuosius mikrorajonus patraukėme į reikiamą pusę.

Volungėlės gatvė

Daugiabučiai

Anksčiau pro Alytų buvo nutiestas geležinkelis iki Varėnos, tačiau vėliau jis buvo išardytas, o jo keliu nutiesti pėsčiųjų ir dviračių takai. Į šią istoriją įsigilinti labiau bandysime antrojo trip'o metu. Tačiau būtina paminėti, jog kai kurios geležinkeliui tarnavusios konstrukcijos, pavyzdžiui, nedideli tilteliai, yra išlikę ir dabar, ir tai yra vienas iš išskirtinių Alytaus bruožų.

Vienas iš senųjų geležinkelio tiltelių, dabar - infrastruktūros pėstiesiems dalis

Pagrindinėje (Naujojoje) gatvėje yra išsidėstę prekybos centrai. Šalia eina ir pagrindinis pėsčiųjų bei dviratininkų takas.

Prekybos centras „Žuvintas“

Pėsčiųjų ir dviratininkų takas

Poilsio aikštelė

„Jotvingis“ - dar vienas prekybos centras

Dar truputį paėjus pasitinka ir naujesnės architektūros pavyzdys - statybos bendrovės „Skirnuva“ logotipu padabintas stiklainis.

Gražiai įkomponuotas stiklinis pastatas

Senoji autobusų stotis

Po truputį eidami pasiekėme ir miesto centrinę dalį. Vienas iš objektų - senoji autobusų stotis.

Prieš daugiau nei dešimtmetį įvykus teisminiams ginčams dėl senosios autobusų stoties parko skolų šį pastatą įsigijo prekybos centras „Maxima“. Pradžioje ketinusi statyti 14 tūkst. kv. metrų prekybos ir pramogų centrą kartu su stotimi, vėliau savo planus sumažinusi iki 5 tūkst. kv. metrų, galiausiai „Maxima“ liko ant ledo - pagal savivaldybės tarybos priimtą prekybos centrų išdėstymo specialųjį planą šioje vietoje nebeliko galimybės statyti didesnio nei 1 tūkst. kv. metrų prekybos centro, taigi, prekybos tinklo planai žlugo. Tiesa, pagal prisiimtus įsipareigojimus „Maxima“ pastatė naują nedidelę autobusų stotį kartu su savo prekybos centru prie Gulbynės tvenkinio - ten, kur stotis ir veikia dabar. Kokia ateitis laukia senosios autobusų stoties pastato - nežinia.

Griūvanti senoji Alytaus autobusų stotis

Senieji apšvietimo stulpai

Ant sienos - straipsnis iš seno laikraščio, primenantis kažkada vykusį stoties atidarymą

Kažkada čia stodavo autobusai

Alytaus centras

Kitoje gatvės pusėje priešais senąją stotį yra policijos pastatas bei Alytaus paštas. O visai šalia - ir pagrindinė Rotušės aikštė. Ji buvo rekonstruota gana neseniai, vos prieš porą metų. Atnaujintos ir visos aplinkinės gatvės.

Alytaus paštas

Rotušės aikštė

Aikštėje - Alytaus miesto teatras

Šalia - miesto savivaldybės rūmai 

Paėjus toliau gatve prieinamas ir kino teatras „Dainava“. Jis buvo atidarytas 1960 m. ir buvo vienu iš trijų kino teatrų mieste, tačiau tik „Dainava“ vienintelė sugebėjo išlikti ir iki šiol veikti. Salė buvo suremontuota 1998 m., vėliau atnaujintos kėdės, bet bendras žiūrovų vietų skaičius šiek tiek sumažėjo. Dabar salėje yra 170 vietų.

Kino teatro „Dainava“ pastatas

Alytaus miesto parko aikštė

Už „Dainavos“ pasukome Sporto gatve. Netrukus pasirodė Alytaus muzikos mokykla, įkurta 1957-aisiais.

Alytaus muzikos mokykla

Visai čia pat - miesto parko dalis, kurioje stovi skulptūra „Nurimęs varpas“, sukurta skulptoriaus Stasio Žirgulio ir architekto Leono Adomkaus. Memorialas skirtas pagerbti poltiniams kaliniams, tremtiniams, partizanams.

Skulptūra „Nurimęs varpas“

Šalia esančioje miesto parko aikštėje stovi dar vienas paminklas, kuris yra tapęs vienu iš Alytaus simbolių - „Laisvės angelas“. Ši skulptūra skirta pagerbti žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę. Tiesa, skulptūrai pačiai teko keletas išbandymų - 1934 m. ji buvo sunaikinta žaibo iškrovos, o okupaciniais metais nugriauta. „Laisvės angelas“ buvo atstatytas 1991-aisiais.

Skulptūra „Laisvės angelas“

Miesto parko aikštė

Aikštės prieigose pušyne savo raudonumu išsiskiria Alytaus dailės mokykla.

Dailės mokykla

Senasis parkas

Link pamėgtos alytiškių poilsio vietos keliavome senuoju parku. Jis įkurtas 1932 m.

Tiltelis senajame parke

Senojo parko takai

Senajame parke yra dar vienas svarbus miesto statinys - Alytaus stadionas. Jis pastatytas dar 1924-aisiais, o vėliau, nepriklausomybės metais, rekonstruotas - atnaujinta infrastruktūra, danga, tribūnos.

Stadiono prieigos užrakintos, todėl pažvelgėme į vidų pro tarpus tvoroje

Žaliuojanti Maironio gatvė

Dailidės ežerėlis

Vos išvydęs mažąjį Dailidės ežerą supratau, jog tai tikriausiai ir bus gražiausia Alytuje pamatyta vieta. Ir visiškai ne veltui, kadangi šis nedidelis ežeras - tikra gamtos oazė, ir nors daugumoje vietų jis ypač negilus ir jame išsimaudyti būtų sudėtinga, pačio vaizdo tikrai turėtų pavydėti dauguma projekto metu lankytų gyvenviečių. O sutvarkyta poilsio zona puikiai įsikomponuoja į bendrą vaizdą.

Dailidės ežerėlis

Iš arčiau...

Skylė į Dailidkę

Žvilgsnis į kitą pusę

Atgal link centro

Laikas, deja, ne begalinis, o apžiūrėti dar tikrai buvo ką, todėl per senąjį parką patraukėme atgal. Netrukus grįžome į miesto sodą, kuriame, tiesa, dar nėra taip gražu, kaip turėtų būti - fontanas kol kas neveikia, žalumos ir gėlynų taip pat nėra. Tikimės, jog ateityje turėsime pamatyti šią vietą visame gražume.

Po žiemos dar neprabudęs miesto sodas

Šalia sodo įsikūrusi 1919 m. įsteigta mokykla, kuriai 1991-aisiais buvo suteiktas Adolfo Ramanausko-Vanago vardas.

Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija

Eidami Pulko gatve praėjome ir pro Alytaus rajono savivaldybę, kuri, skirtingai nei miesto savivaldybė, yra įsikūrusi žymiai naujau atrodančiame pastate.

Alytaus rajono savivaldybės pastatas

Šalia pastato - viso Alytaus rajono turistinis žemėlapis

Senamiesčio skveras

Pakeliui trumpam stabtelėjome ir ties Ligoninės bei Vilniaus gatvių sankryža. Čia stovi skulptūra, simbolizuojanti senovės baltų dievą Patrimpą.

Skulptūra „Patrimpas“

Dar viena centre esanti graži erdvė - senamiesčio skveras. Čia vasaros sezonu veikia fontanai, o pavasarį miestiečių akims grožį dovanoja pora sakurų, kurios mūsų lankymosi metu jau buvo pradėjusios skleistis.

2012-aisiais atidarytas Senamiesčio skveras su pagrindiniu fontanu ir vaikų mėgstamais iš žemės trykštančiais fontanėliais

Skvero takai

Besiskleidžiantys sakurų žiedai

Aplink skverą - akmenimis grįstos gatvės

Skveras ribojasi su kita Alytaus bažnyčia. Ši žymiai senesnė, statyta 1878-aisiais, ir yra medinė. Pastatas turi neoklasicizmo ir neobaroko bruožų, aplink bažnyčią - kapinės.

Medinė bažnyčia su kapinėmis

Tiltas per Nemuną

Kadangi buvome nebetoli, nusprendėme pasiekti Antano Juozapavičiaus tiltą per Nemuną, jungiantį pirmąjį ir antrąjį Alytų. 

Pakeliui, Vilniaus gatvės transporto žiede, yra dar viena skulptūra - 4 metrų aukščio metalinis ąžuolas. Ši skulptūra mieste išdygo gana netikėtai 2013-ųjų pabaigoje, neinformavus miestiečių apie būsimą naują objektą. Tačiau dauguma liko patenkinti ir šis juodas realistiškai padarytas ąžuolas, įamžinantis Alytaus senamiestyje 1932 m. pasodintą Vytauto Didžiojo ąžuolą, tapo tikra miesto puošmena.

Vilniaus gatvės transporto žiedas

Metalinis ąžuolas iš arčiau

Akmeninės ne tik gatvės aplink senamiesčio skverą - taip dengta ir Nemuno gatvė, kuria galima patekti iki prieplaukos.

Nemuno gatvė

Nenaudojamas Alytaus sinagogos pastatas, pastatytas 1911 m.

Kadangi buvo reikalingas susisiekimas tarp abiejų Alytaus dalių, 1909 m. buvo pastatytas pirmas 7 metrų aukščio medinis tiltas per Nemuną. Po dešimtmečio ant jo kovodamas už nepriklausomybę žuvo Antanas Juozapavičius - pirmasis Lietuvos kariuomenės karininkas. Vėliau, 1937-aisiais buvo pastatytas tvirtų konstrukcijų gelžbetoninis tiltas, kuriam suteiktas A. Juozapavičiaus vardas.

Antano Juozapavičiaus tiltas

Tilto elementai

Nemunas iš viršaus

Žvilgsnis į Alytų II nuo tilto

Trumpam užsukę į pirmojo Alytaus „Iki“, apsisukome ir pradėjome grįžinėti link stoties - laiko vis mažėjo.

Jaunystė

Siekiant išvengti kartojimosi, tik užsiminsiu, jog atgal patraukėme ta pačia Naująja gatve, tik kita jos puse. Tiesa, ėjome ne iki pat stoties, o iki transporto žiedo, ties kuriuo pasukome į kitą pusę - Vilties gatvę - ir ja keliavome iki kol pasiekėme Jaunimo parko šoną.

Netyčinė meniška kompozicija

Vienas iš daugiabučių Žuvinto gatvėje

Kirtę Jaunimo parką skersai išėjome į Žuvinto gatvę. Nuo jos, truputį paėjus link apačioje plytinčios Kauno gatvės, atsiveria dar vieno Alytaus simbolio - skulptūros „Jaunystė“, pastatytos 1992 m., vaizdas.

Skulptūra „Jaunystė“

Toliau matomi namai ir Tūkstantmečio tiltas

Gulbynės tvenkinys

Paskutinis trip'e spėtas pamatyti objektas plyti šalia autobusų stoties. Tai - Gulbynės tvenkinys. Kadangi jis - svarbi vandens paukščių apsistojimo vieta, ši teritorija yra paskelbta ornitologiniu draustiniu. Tvenkinio pakrantėje įrengta suoliukų pilna poilsio zona žmonėms.

Gulbynės tvenkinys

Vienas iš tvenkinį pamėgusių sparnuočių

Suoliukai palei tvenkinį

Kaltinis miesto simbolis

Kelionės pabaiga

Deja, priartėjo laikas, kai išvyksta paskutinis autobusas iš Alytaus, todėl trip'ą privalėjome baigti. 18:30 iškeliavome atgal į Vilnių „Toks“ įmonės autobusu, kuris buvo žymiai didesnis ir erdvesnis nei „Kautros“, kuriuo teko keliauti į priekį. Apie 20:10 grįžome į Vilnių.

Yra gyvenviečių, kurioms kelionės aprašymo pabaigoje pažeriu kritikos tam tikrais aspektais, tačiau Alytui to daryti būtų tiesiog neįmanoma. Gražiai sutvarkytos gatvės, parkai, pagrindiniai skverai ir aikštės, draugiški žmonės ir jaukumo jausmą skleidžiantis miestas - toks Alytus pasirodė šio, nors ir neilgo trip'o metu.

Ar Alytuje yra dar ką pamatyti? Taip - antrasis bei senasis Dailidės ežerai, Dainų slėnis, augantis naujasis tiltas, piliakalnis, senoji geležinkelio trasa su geležinkeliui eksploatuoti naudotų pastatų liekanomis - tai tik keli objektai, kurie liko neapžiūrėti šio trip'o metu. Į Alytų dar būtinai sugrįšime ateityje.