Anykščiai

Rugsėjo 10-ąją, tebetvyrant vasariškai šilumai, išvykome į vietovę, kurioje esame buvę anksčiau, tačiau čia lankėmės ne paties miesto pažinimo tikslais. Vaikystėje vienos dažniausių vykdytų mokyklinių išvykų buvo būtent į čia, Anykščius, tačiau tik apžiūrint kelis pagrindinius objektus. Labai džiugu, jog „miniTrips“ projekto dėka pagaliau pavyko įgyvendinti pilną pasivaikščiojimą šiame nuostabiame turizmu garsėjančiame mieste.

Anykščių apylinkių istorija siekia dar ~9000-uosius metus prieš mūsų erą - remiantis radiniais archeologai tvirtina, jog šiuo laikotarpiu čia jau kūrėsi pirmieji gyventojai. Tiesa, pats pavadinimas pirmą kartą panaudotas 1442 m. minint Lietuvos didžiojo kunigaikščio Anykščių dvarą, o pats miestelis paminėtas XV a. antroje pusėje. Deja, senąją gyvenvietę 1566 m. nusiaubė gaisras. Miestelis atsikūrinėjo ir plėtėsi, o 1792 m. Anykščiai gavo miesto teises, tuo pačiu buvo patvirtintas pirmasis herbas.

Vėliau atėjo objektų, dabar esančių miesto simboliais, statyba: 1898 m. nutiestas siaurasis geležinkelis Panevėžys-Švenčionėliai, po keturių metų pastatyta hidroelektrinė, 1909-aisiais - dabartinė bažnyčia, o 1929 m. įkurta vyno bendrovė. Ir nors 1938-aisiais buvo atkurtos miesto teisės, Antrasis pasaulinis karas atvertė dar porą juodų miesto istorijos puslapių - vokiečiai nužudė apie pusantro tūkstančio gyventojų, daugiausia žydų, o baigiantis karui miestas tapo kovų tarp nacių ir sovietų lauku. Po karo anykštėnų gyvenimas po truputį sugrįžo į senąsias vėžes, Gyvenvietė tapo apskrities pavaldumo miestu ir dar labiau plėtėsi.

Dabar mieste gyvena virš 9 tūkstančių gyventojų. 2012-aisiais Anykščiai buvo paskelbti Lietuvos kultūros sostine. 

Dėkojame Indrei Mitrulevičiūtei už pagalbą planuojant kelionę į Anykščius!

Atvykimas

Nors Anykščiai gali didžiuotis turėdami siauriausią Lietuvoje geležinkelį, deja, juo atvykti galima tik iš Rubikių ir Troškūnų, todėl į miestą vykome autobusu. Prieš kelionę sužinoję, jog paskutinis atgalinis autobusas į sostinę išvažiuoja gana anksti, nusprendėme į Anykščius važiuoti taip pat kuo anksčiau, kad spėtume apžiūrėti visus norimus objektus. Apie 9:20 jau vaikštinėjome miesto gatvėmis.

Bažnyčios, esančios kitame upės krante, bokštai matomi vos išlipus iš autobuso

Pirmiausia pasukome pietvakarių kryptimi A. Vienuolio gatve.

Jau pačioje pasivaikščiojimo pradžioje galime teigti, jog gamtos mieste nestinga

Apžvalgos aikštelė

Gatvės dalis aplink autobusų stotį apstatyta privačiais gyvenamaisiais namai, o kiek toliau yra ir prekybinės paskirties statinių. Būtent prie jų ir judėjome, kadangi šalia yra įkurta stovėjimo aikštelė su gražiu atsiveriančiu vaizdu.

Kylant į kalną atsiveria vis daugiau namų

A. Vienuolio gatvė

Virš horizonto linijos iškilęs kaminas

Vienas gražiausių architektūrinių statinių apylinkėse - Anykščių bažnyčia

Po ilgesnių kelionių automobiliu čia patogu sustoti, išlipti ir apžiūrėti miestą iš aukščiau

Poilsio aikštelės priekyje - keletas suolų bei informacinis stendas su lankytinų objektų žemėlapiu

Anykščiai įsikūrę pakankamai netoli nuo kitų didesnių miestų

A. Baranausko ir A. Vienuolio - Žukausko memorialinis muziejus

Ilgai neužsibuvę pasukome atgal link stoties prieigų. Čia yra įsikūręs A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus.

Keliaujame atgal

Muziejų rasti nesunku - teritorija aptverta tvora, o šalia yra informacinių ženklų

Muziejus buvo įkurtas 1927-aisiais, jis saugo ir kaupia Anykščių krašto muziejines vertybes, užsiima leidybine bei edukacine veikla. 

Turbūt svarbiausias pastatas - Antano Baranausko klėtelė. Ji buvo pastatyta Anykščių priemiestyje Jurzdike 1826 m. poeto tėvo Jono Barono vien kirviu, be pjūklo ar vinių pagalbos. Klėtelė 1839 m. buvo perkelta į dabartinę vietą, joje poetas ir sukūrė žymiąją poemą „Anykščių šilelis“. 1921 m. testamentu šį sklypą gavo A. Baranausko brolio anūkas, taip pat rašytojas Antanas Vienuolis-Žukauskas, jis išsaugojo daiktus ir pačią klėtelę, čia įkurdamas Antano Baranausko muziejų.

Tai - pirmasis memorialinis muziejus Lietuvos istorijoje. Iki pat gyvenimo galo A. Vienuolis-Žukauskas rinko eksponatus, vykdė ekskursijas, jo dėka buvo atliktas klėtelės remontas, pastatytas apsauginis gaubtas. Po poeto mirties gretimame name, kuriame jis gyveno, buvo įkurtas A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus. Jis pradėjo veikti 1958 m. sausį, o 1962 m. gruodžio 1-ąją muziejai buvo sujungti į vieną.

Žemiau - keletas nuotraukų iš A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko muziejaus teritorijos, o eksponatus paliekame apžiūrėti patiems, apsilankymas šiame muziejuje nėra brangus.

Kairėje - A. Vienuolio-Žukausko namas, dešinėje - gaubtas, po kuriuo saugoma A. Baranausko klėtelė (panorama)

Informacinė lentelė ant A. Vienuolio-Žukausko namo

A. Vienuolio-Žukausko namas

Įėjimas į muziejų

Nors šalia - tiltas į miesto centrą, ten dar neskubėjome, nes šioje upės pusėje turėjome apžiūrėti dar vieną objektą.

Sankryža ties posūkiu link tilto

Muziejaus gatvė, juosianti ką tik apžiūrėto muziejaus teritoriją

Gatvelėse prie pagrindinio kelio link Siauruko stoties išsidėstę privatūs gyvenamieji namai (Draugystės g.)

Nuo kelio atsiverianti namų panorama

Siaurukas

Atvykę prie siaurojo geležinkelio stoties nudžiugome, kadangi būtent tuo metu traukinys judėjo link mūsų.

Iš stoties pajudėjęs siaurukas

Traukinys kerta Gegužės gatvę

Užrašai ant vagono šoninės dalies

Siaurasis geležinkelis Lietuvoje buvo pradėtas tiesti išplitus plačiojo geležinkelio tinklui. Planuota, jog iš mažesnių gyvenviečių siauruoju geležinkeliu keleiviai patogiai galės pasiekti didesnes stotis, iš kurių galės tęsti kelionę pagrindiniais maršrutais. Tiesti plačių geležinkelio bėgių visur finansiškai neapsimokėjo, todėl per visus regionus ir paplito siaurojo geležinkelio tinklai.

Tiesa, geležinkeliai buvo skirti ne vien keleivių pervežimui. Pirmojo pasaulinio karo metu Vokietijos kariuomenė nutiesė platų karo lauko geležinkelių tinklą greitam amunicijos pervežimui, Rusijos imperijos laikotarpiu veikė tinklas, jungęs Kauno fortus ir kitus svarbius miesto objektus. Civiliniai siaurųjų geležinkelių tinklai pradėjo stipriai nykti po Antrojo pasaulinio karo - juos keitė pramoniniai geležinkeliai. Prie siaurukų nykimo prisidėjo ir pradėję sparčiai populiarėti autobusai bei automobiliai.

Aukštaitijoje, aplink Panevėžį, 750 mm pločio tinklas buvo labai didelis ir plačiai naudojamas. Pagrindinis ruožas buvo tiesiamas keliais etapais - visų pirma 1895 m. pastatytas Švenčionėlių–Pastovių ruožas, o vėliau, 1898 m. - nutiestas iki Panevėžio. Pirmasis traukinys išvažiavo 1899 m. rudenį. Aukštaitijoje siaurukas tapo pagrindine transporto priemone, pervežančia ir tūkstančius keleivių, ir daugybę tonų krovinių kasmet.

Deja, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir šis ruožas tapo vis mažiau naudojamu ir nepelningu. 1996 m. buvo uždarytos atšakos į šiaurę nuo Panevėžio, o 2001-aisias siauruko nebeliko kaip susisiekimo priemonės. Tiesa, visa infrastruktūra buvo išsaugota ir čia pradėjo kursuoti istorinis-turistinis traukinys.

1996 m. visas Aukštaitijos siaurojo geležinkelio kompleksas buvo įtrauktas į nekilnojamų kultūros vertybių registrą kaip didelę vertę turintis istorinis ir kultūrinis objektas, o 2003-iaisiais dalis objektų paskelbti kultūros paminklais.

Traukinys ties stotimi

Medinis Anykščių siaurojo geležinkelio stoties pastatas, veikiantis nuo 1901-ųjų

Siaurojo geležinkelio stotis - vienas iš labiausiai lankomų objektų mieste

Atnaujintas pagrindinis peronas šalia stoties pastato

Prieš tai jau matytas traukinys mus bevaikštant teritorijoje spėjo nuvažiuoti į kitą pusę

Kitas traukinys viename iš peronų

Anksčiau naudotas stoties vandens bokštas

Gegužės gatvė tęsiasi ir toliau, tačiau ties stotimi mūsų ėjimas ja baigėsi

Miesto centras

Apsigręžę grįžome iki autobusų stoties ir šįkart pasukome link tilto, vedančio į kitą upės krantą.

Antano Baranausko vardu pavadintas tiltas per Šventosios upę

Vis labiau artėjame link aukščiausio pastato mieste

Šventosios upės ruože tarp hidroelektrinės ir tilto įrengti du fontanai

Užrašas krantinėje skelbia, jog „čia gera sugrįžti“

Paėjus kiek toliau atsiveria užtvankos vaizdas

2013-ųjų gale Anykščiuose duris atvėrė visiškai naujas viešosios bibliotekos pastatas, suprojektuotas architektų Vytenio Daunoro bei Giedrės Miknevičienės. Raudonų plytų mūro modernios išvaizdos statinys puikiai įsilieja į aplinką ir puošia Vyskupo skverą.

Naujoji Anykščių viešoji biblioteka 

Tiesa, Anykščių biblioteka yra pietinėje gatvės pusėje, tad iki jos dar prieisime arčiau. Pradžioje - apie objektus šiauriau. Vos perėjus tiltą atsiduriame čia įkurtame nedideliame skvere, kuriame yra 1982 m. pastatytas paminklas Antanui Vienuoliui. Jo autorius - skulptorius Petras Aleksandravičius, sukūręs ir Žemaitės paminklą, esantį pagrindinėje sostinės gatvėje.

Antano Vienuolio - Žukausko paminklas (skulpt. Petras Aleksandravičius)

A. Baranausko tiltas

Iš gėlynų skvere...

Pastatų linija ties A. Baranausko aikšte

Kaip jau buvo minėta įrašo pradžioje, 2012-aisiais Anykščiai buvo tapę Lietuvos kultūros sostine. Keletas šį titulą žyminčių simbolių - medžių - tebestovi mieste.

2012-ųjų Lietuvos kultūros sostinės simbolis ties Anykščių kultūros centru

Vienas iš kultūros židinių - Anykščių kultūros centras. Pirmieji kultūros namai veiklą mieste pradėjo 1948-asiais, jie organizavo įvairius renginius, būrė meno kolektyvus. 1976 m. pavasarį buvo atidarytas gana įspūdingų statybos laikotarpiu architektūrinių sprendimų pastatas - Kultūros rūmai, 2004-aisias pervadinti į Kultūros centrą. Nuo 2008-ųjų pradėti pastato rekonstrukcijos darbai tęsiasi iki šiol - apšiltintos sienos, pakeisti fasadų sprendiniai, stipriai naujinamas pastato vidus.

Anykščių kultūros centras

Vaizdas į tolį nuo M. Valančiaus gatvės

Parkas

Pasukę dar šiauriau vedančia M. Valančiaus gatve priėjome vieną pagrindinių poilsio vietų mieste - Anykščių miesto parką. Teritorijoje, supamoje gamtos, yra suolų, tvenkinių, skulptūrų, o ateityje šią vietą planuojama dar labiau atnaujinti.

Gamtos oazė mieste

Laisvalaikiu, ypač šiltu oru, čia gera tiek pasivaikščioti, tiek pasėdėti

Gamta iš arčiau

Miesto parko pakraštyje - sporto aikštelės su nedideliu skateparku

Nors pats parkas nėra naujas, teritorija labai gerai prižiūrima

Anykščių bitininkų draugijos 50-mečio proga pastatytas iš medžio drožinėtas simbolis miesto parke

Prieš išeinant...

Šventoji

Asmeniškai viena gražiausių vietų Anykščiuose, kurią ekskursijų metu tekdavo tik pamatyti pro autobusų langus - Šventosios upės krantinė. Ties čia atsiveria nuostabus kraštovaizdis, kurį dar paįvairina tobuli atvaizdais upės paviršiuje.

Artėjame link krantinės

Dar nenusileidus žemyn prie upės, viršuje, tako pabaigoje, yra į kultūros vertybių sąrašą įtrauktas pastatas - rūmai, vadinami Okuličiūtės dvareliu. Tai - seniausias pastatas mieste, pastatytas XIX a. I pusėje. Šių neoklasicistinių nedidelių rūmų pirmoji savininkė buvo dvarininkė Okuličiūtė, nuo ko ir kilo pastato pavadinimas. Dvarelyje taip pat yra veikęs sukilėlių štabas, buvo įrengtas ginklų sandėlis.

Okuličiūtės dvarelis

Nusileidę žemyn patekome į Šventosios upės krantinę ir pirmiausia pasukome į šiaurę nuo užtvankos.

Vandens atspindžiai šioje upės dalyje tiesiog nerealūs

Užtvanka

Džiugu, jog upės krantinė labai gerai sutvarkyta

Namas priešingame krante iš kitos perspektyvos

Nedideliems renginiams bei pasisėdėjimui pritaikyta vieta paėjus truputį toliau

Žaliuojanti gamta mūsų lankymosi dieną suteikė dar daugiau žavesio šiai vietovei

Užtvanka ir iškilę bažnyčios bokštai kartu su upės atspindžiais

Palei upę

Įprastinei betoninei krantinei pasibaigus kelias tęsiasi toliau - nuo čia nutiestas medinis takas, taip pat su įrengtu apšvietimu.

Vingiuotas medinis takas tarp medžių palei upę

Vienoje pusėje teka upė, kitoje yra ir namų

Kas pasiplaukioti?

Naktimis pradėję šiek tiek vėsti orai jau keitė kai kurių medžių lapų spalvą

Krantinė tęsiasi ne tik į šią pusę, bet ir į kitą (už bažnyčios)

Pakeliui...

Tikrą rudenį čia prasieiti turbūt būtų dar įspūdingiau

Atgal pro užtvanką

Šiek tiek pasivaikščioję apsigręžėme ir grįžome atgal, krantine po truputį judėdami link Anykščių bažnyčios teritorijos.

Dar vienas žvilgsnis į pagrindinius miesto centro objektus

Pirmoji užtvanka mieste buvo pastatyta dar 1902-aisiais, ji buvo medinė, vėliau, 1910 m. įrengtas vandens malūnas su pirmąja Aukštaitijoje (ir antra visoje Lietuvoje) hidroelektrine. Ji tiekė energiją iki pat 1969 m. Dabartinė betoninė užtvanka senosios vietoje buvo pastatyta 1986 m.

Prietaisai ant užtvankos

Upėje tarp tilto ir užtvankos įrengti vandens fontanai

Paukščiai lydėjo mūsų kelionę

Lankytojų Anykščių centre nestinga

Labai gražiai žiūrisi palei kraštą netolygiai išdėliotos grindinio plytelės

Dirbtinė vaivorykštė ties fontanais

Šventosios upės užtvanka iš toliau

Po tiltu yra gan neįprastos geležinės žuvų galvos. Pasidomėjus pavyko sužinoti, jog tai - skulptūrų ansamblis „Suvalgytos žuvys“, įrengtas 2015-aisiais. Juo norėta įamžinti Kristijono Donelaičio 300-ąsias gimimo metines. 

Tai ne šiaip žuvys. Projekto kūrėjai nusprendė sukurti jas keturias - tiek, kiek poemoje „Metai“ yra dalių. Nesistengta jų pavaizduoti tikslių, tačiau iš galvų lengva suprasti, kas tai yra. Šių galvų esmė - priminti žmonėms apie gamtos tausojimą. Žvejyba labai populiari Šventosios upės pakrantėje, todėl ši skulptūra - tarsi žinutė tiems žvejams, kurie stengiasi ištraukti kuo didesnę žuvį. Daugybė Kristijono Donelaičio gyvenimo laikotarpiu šioje upėje gyvenusių žuvų rūšių jau išnyko ar baigia nykti, todėl šios galvos - tarsi žuvų trofėjų kolekcija, simbolinis besaikės žvejybos rezultatas, o ne vien balandžių pasisėdėjimo vieta. Nors, galime pripažinti, jie ją tikrai mėgsta.

Skulptūros „Suvalgytos žuvys“

Vienas iš Anykščių miesto simbolių ant kalvos

Krantinė aktyviai lankoma tiek gyventojų, tiek ir atvykėlių

Atnaujintas krantinės takas tęsiasi ir toliau

Apsigręžus

Bažnyčia ir apžvalgos aikštelė

Pirmoji, dar medinė, bažnyčia Anykščiuose buvo pastatyta XV a. antroje pusėje. 1566-aisiais kilus gaisrui miestelyje ji sudegė ir netrukus buvo vėl atstatyta. Tiesa, medinės bažnyčios, kaip ir daugumoje kitų mūsų lankytų gyvenviečių, ilgai neišbūdavo - ir ši 1671-aisiais vėl sudegė, po šešių metų vėl buvo atstatyta. Nepraėjus nė šimtmečiui buvo nuspręsta medinę bažnyčią pakeisti mūrine, ir ji buvo pastatyta 1768 m., o 1823-iaisiais šalia dar buvo sumūryta varpinė.

XIX a. pabaigoje buvo parengtas projektas bažnyčios didinimui, kuriam valdžia pradžioje prieštaravo. Visgi pastatą nuspręsta ne padidinti, o pastatyti naują, ir tai buvo padaryta 1909-aisiais. Šis bažnyčios pastatas išliko iki šių dienų, nors ir buvo nukentėjęs - vykstant Pirmajam pasauliniam karui vokiečiai susprogdino bokštų viršutines dalis, o griūvančios statinio dalys pažeidė stogą bei skliautus. Galiausiai bažnyčia buvo atstatyta. 

Tai - viena gražiausių neogotikinių bažnyčių Lietuvoje, o, be to, ir pati aukščiausia - bokštai siekia 79 metrus (iki susprogdinimo buvo net 84 m aukščio). Bažnyčia matoma iš daugumos vietų mieste, taigi akivaizdu, jog iš bokštų atsiveria įspūdinga Anykščių miesto panorama. Dėl šios priežasties 2012-ųjų vasarą buvo įrengta apžvalgos aikštelė viename iš bažnyčios bokštų. Užkopus 186 metalinius laiptelius kiekvienam galima pasigrožėti vaizdu iš 33 metrų aukščio. Negi galime praleisti tokią galimybę?

Anykščių bažnyčia iš arti

Apsilankymas bažnyčios bokšte kainuoja vos 0,80 €

Skirtingai nei į Šv. Jonų bažnyčios varpinę Vilniuje, į šį bokštą teks lipti laiptais - kol kas liftas neįrengtas, nors ir yra planuojamas

Tiesa, jei galite, į tokias vietas visuomet rekomenduojame lipti, o ne važiuoti - tai leidžia daug labiau pasigrožėti statiniu iš vidaus

Jau nebetoli...

Laiptai įrengti palei bokšto kraštus, o viduryje palikta erdvė liftui

Pasiekus viršų galima apžiūrėti ir čia įrengtus varpus

Jei norėsite įamžinti vaizdus, šiek tiek trukdyti gali grotos, kuriomis uždengtos ertmės, tačiau pasigrožėti vaizdu tai netrukdo

Iš bokšto atsiveria visas miestas

Iš viršaus apžiūrėjome ir tai, link ko neplanavome eiti; nuotraukoje - miesto turgus

Viršuje aikštelės centre bokšto lankytojai išsimeta centus

Ką tik pravaikščiota miesto vieta iš viršaus atrodo dar nuostabiau

Kol mes bokšto viršuje, veiksmo netrūksta ir ant žemės

Pasižvalgę po apylinkes judėjome žemyn

Prieš palikdami pastatą užmetėme akį ir į pačios bažnyčios vidų

2013-aisiais, minint 1863 m. sukilimo 150-metį, šalia bažnyčios buvo pastatytas paminklinis kryžius Ferdinandui Stulginskiui, kuris garsėjo kaip Anykščių kunigas, lietuvybės puoselėtojas, blaivybės propaguotojas, girtavimą bandęs tramdyti fizinėmis bausmėmis. F. Stulginskis priešinosi carinei valdžiai, skaitė prieš ją nukreiptus pamokslus, aktyviai bendravo su sukilimo vadais ir pats lankėsi sukilėlių stovyklose. Dėl šių priežasčių jis buvo suimtas, iš jo atimtas kunigo titulas ir visas turtas, o pats F. Stulginskis ištremtas į Sibirą. Atminimui skirto paminklinio kryžiaus autorius - tautodailininkas Pranas Petronis.

Paminklinis kryžius

Palei bažnyčios tvorą, kai ir įprasta, yra kapų ir dar pora paminklų; prie jų nėjome

Takas, kuriuo atėjome prie bažnyčios

Vyskupo skveras

Šalia bažnyčios esančiame plote yra įkurtas Vyskupo skveras, dedikuotas Antanui Baranauskui. Ryškiausias simbolis - paminklas, tačiau einant iki jo dar galima pamatyti kiek naujesnių atminimo ženklų. 

Palei taką yra išdėstyti keturi plieniniai skydai - lentelės, kuriose yra iškaltos A. Baranausko sukurtos elgesio taisyklės, kurių jis bandė laikytis gyvendamas Rumšiškėse, mokydamasis raštininko specialybės. Didžiausioje, vertikalioje lentelėje pateikta įžanga, o tolesnėje, horizontaliose, kartu atliekančiose suolų funkciją - pačios taisyklės.

A. Baranausko elgesio taisyklių įžanga

Dar trys lentelės šalia, palei taką

Ryškiausias simbolis skvere - 1993 m. skulptoriaus Arūno Sakalausko sukurtas Antano Baranausko paminklas, lankymosi dieną stipriai apsuptas turistų.

A. Baranausko paminklas (skulpt. A. Sakalauskas)

Labai įdomus ir vykęs A. Baranausko dienoraščio dienoraščio įamžinimo sprendimas

Viena iš lentelių iš arčiau

Puikiai atrodanti naujoji Anykščių biblioteka

Iš gėlyno šalia paminklo...

Šiek tiek arčiau prie A. Baranausko paminklo

Apsigręžus atgal...

Bažnyčios bokštas, kuriame lankėmės

Lentelės pritraukia atvykėlių dėmesį

Prieš paliekant skverą...

Vilniaus gatvė ir A. Baranausko aikštė

Kelionę pratęsėme šalia praeinančia Vilniaus gatve.

Vilniaus gatvės vaizdas link vakarinės pusės

Vienas iš namų

Tiesiai priešais Vienuolio skverą esančiame pastate kurį laiką buvo parduotuvė. Tiesa, pats pastatas, Kultūros paveldo departamento duomenimis, buvo statytas apie 1930 m., o 1931-aisiais čia buvo atidaryta parapijos salė, pavadinta vyskupo A. Baranausko vardu.

Sovietų laikais, uždarius salę, čia įkurti Anykščių kultūros namai, vėliau duris atvėrė parduotuvė, o išsikrausčius jai, 2009 m. pastate įsikūrė Sakralinio meno centras - Angelų muziejus. Viduje galima apžiūrėti didelę Lietuvos dailininkų, tautodailininkų sukurtą meno kūrinių - angelų - kolekciją. 

Anykščių Angelų muziejaus pastatas, ant kurio, tik vėliau pastebėjome, yra nutūpęs Vaidoto Ramoškos sukurtas Vilniaus angelas

Vienas nestandartiškai atrodančių pastatų šalia

Žingsniuojame toliau šiaurės rytų kryptimi

Pastatai ties posūkiu į Taikos g.

Ties Vilniaus gatvės pradžia, kurią priėjome, yra įkurta taip pat A. Baranausko vardo aikštė. Joje stovi 2002-aisiais pastatyta skulptoriaus Vlado Vildžiūno skulptūra laisvei „Prisikėlimas“, iki šiol sukelianti nemažai aistrų ir nuomonių. Dar po jos pastatymo prasidėjo kalbos, kad skulptūrą reiktų iškelti iš miesto centro, o čia, galbūt, įrengti fontaną. Diskusijos bėgant metams netyla - 2015-ųjų gale nyksciai.lt pateiktame straipsnyje žinomi anykštėnai teigė, jog šią skulptūrą įsivaizduoja kur nors prie kapinių prieigų ar miesto parke.

Esame linkę sutikti, jog reikia naujinti ir keisti aikštės struktūrą - kaip pastebėjome, dauguma žmonių šią vietą tik praeina, suolus mūsų lankymosi metu užsėdo benamiai. Miesto centre esanti aikštė privalo traukti miestiečius bei gyvenvietės svečius, o ne nuo jų atsiriboti. Atvirkštinis rezultatas akivaizdžiai reiškia, jog šiuo metu aikštė nėra labai jauki lankytojams.

A. Baranausko aikštė

Aikštės krašte įsikūręs viešbutis „Puntukas“

Kitoje pusėje - raudonai geltonas Anykščių rajono apylinkės teismo pastatas

Prieštaringai vertinama skulptūra „Prisikėlimas“ (autor. V. Vildžiūnas)

S. Daukanto gatvė

Iš aikštės pradėjome judėti link vienos žymiausių gėrimų gamyklų, tačiau dėmesį netikėtai patraukė tarp pastatų pamatytas vaizdas. 

Dešinėje pusėje nuo teismų pastato priekinio fasado yra gražiai atnaujinta, akmenimis grįsta S. Daukanto gatvė. Prie tiesiai už pastato esančios stovėjimo aikštelės įkurta nedidelė poilsio zona su trejetu suolų bei gatvės lygyje įrengtais fontanėliais, prie kurių galima prieiti. Ši, nors ir nedidelė poilsio zona, paliko labai puikų įspūdį.

S. Daukanto gatvė

Gatvė atnaujinta ir toliau, iki prokuratūros, tačiau ten nėjome

Fontanėliai iš arčiau

Ši vieta, spėjame, turėtų labai patikti vaikams karštomis vasaros dienomis

Anykščių vynas

Anykščiai gali didžiuotis išlaikę vieną seniausių Baltijos šalyse įmonių, pradėjusių gaminti vyną pramoniniu būdu. Anykščių vyno gamykla, veikianti nuo 1926 m., kuria lietuvišką vyną, sidrą, likerį ir kitus gėrimus, kurie ne kartą buvo įvertinti įvairiais apdovanojimais tarptautiniuose renginiuose. Vienas žymiausių įmonės kūrinių - vynai „Voruta“, kurių viena rūšis - juodųjų serbentų - net buvo pripažinta Lietuvos tautinio paveldo produktu.

Įėjimas į firminę Anykščių vyno parduotuvė bei kavinę, kurioje prie maisto galima užsisakyti ir čia gaminamų gėrimų

Gamyklos siena, papuošta dekoratyviniu pano

Anykščių bažnyčios vaizdas iš Dariaus ir Girėno g.

Administracinė Anykščių vyno gamyklos dalis

Keletas namų žvelgiant į rytinę pusę

Daugiabučiai Šaltupio g.

Judame toliau...

B. Buivdaitės namas

Išsukę iš Šaltupio gatvės į dešinę ėjome tiesiai Šaltinio gatve. Ji - pakankamai siaura, ir labiau skirta pėstiesiems ir čia gyvenantiems privažiuoti į savo kiemus, o ne judresniam eismui. Dėl mažo leistino greičio ir vienpusio eismo čia važiuojančių beveik nėra. Palei gatvelę teka ir nedidelis Šaltupio upelis.

Šaltinio gatvė grįsta plytelėmis, o ne asfaltuota

Laidojimo namai kelio gale

Gatvės gale, netoli bažnyčios, prie kurios beveik sugrįžome, žaliuoja rašytojos Bronės Buivydaitės memorialinis namas - muziejus. Šiame name autorė, naudojusi Tyrų Dukters slapyvardį, leido savo vaikystę, o vėliau sugrįžo ir gyveno iki pat mirties. Name yra išsaugota tokia aplinka, kokioje rašytoja leido paskutinius savo gyvenimo metus.

Bronės Buivydaitės memorialinis namas - muziejus

Bibliotekėlė, kitaip - knygų namelis, muziejaus kieme

Ligoninės pastatai

Trumpam nuklysime nuo pagrindinio kelio ir užsuksime prie pastatų, kurie nėra įtraukti į jokius Anykščių lankomų objektų sąrašus. Čia lankytis nepatariame ir jums.

„Apleista ir pavojinga“ - tokia antraštė suintrigavo ieškant, kokius objektus mieste dar reikėtų aplankyti. Dalis Anykščių ligoninės pastatų yra nenaudojami, kadangi statant juos buvo planuota, kad ligoninė bus ypač didelė - su reabilitacijos centru, pirtimis bei baseinais, tačiau tokio dydžio miestui išlaikyti daugybę mažai naudojamų ar net nereikalingų ligoninės pastatų būtų labai brangu. Dėl šios priežasties pastatai jau ilgą laiką stovi apleisti, išdaužytais langais.

Tiesa, apsilankymo dieną nepastebėjome nieko pavojingo - langai užkalti, pastatus bent jau bandyta užkonservuoti nuo pašalinių žmonių. Teko skaityti, jog čia žmonės yra matę žalčių, tačiau jokių gyvių nepastebėjome. Pamatėme tik vaizdo kamerų, stebinčių teritoriją.

Komplekso gale stovi pagrindinis statinys, kurį norėjome įamžinti - medinis ligoninės pastatas, įtrauktas į Kultūros vertybių registrą. Tiesa, bendrai šią teritoriją rekomenduojame aplenkti - vieta pamėgta benamių asmenų.

Anykščių ligoninės pastatų teritorija

Į kultūros vertybių registrą įtrauktas ligoninės pastatas

Žvilgsnis į pusę, nuo kurios atėjome

„Lankytojams“ nubaidyti pritvirtintos lentelės; tiesa, šunys teritorijos nesaugo, bet vaizdo kamerų tikrai yra

Mūrinis statinys priešais

Apžiūrėję žingsniuojame atgal...

Gamta bando atsiimti teritoriją sau

Toliau Vilniaus gatve

Vienadienį žygį pratęsėme toliau eidami Vilniaus gatve.

Dar vieni laidojimo namai taip pat prie pagrindinės salės

Anykščių priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba

Judame tolyn...

Vienas iš nedaugelio XIX a. pastatų, išlikusių mieste - senųjų kapinių koplyčia. Ji pastatyta 1858 m., manoma, jog ant Burbiškio dvaro grafo giminės kapų rūsio. Senosios kapinės aplink pastatą buvo uždarytos 1936 m., sovietmečiu sunaikintos, čia įkurtas nedidelis parkas. 1966 m. koplyčios valdymo teisės perduotos Kultūros skyriui, 1977-aisiais joje įkurtas metrikacijos skyrius. Po aštuonerių metų, 1985 m. buvo įrengtas stiklinis gaubtas, dengiantis koplyčios pastatą, o pats statinys paverstas Santuokų rūmais. 

1992 m. koplyčia perduota muziejui, čia pradėtos rengti parodos, kultūros ir meno renginiai, o po dvidešimtmečio, įkūrus Anykščių menų centrą, koplyčia tapo Pasaulio anykštėnų kūrybos centru.

Dabartinė poilsio zona šalia koplyčios

Koplyčia - Pasaulio anykštėnų kūrybos centras

Pro gaubto stiklus galima pamatyti, kaip viduje atrodo pats pastatas

Pastate, pasak lentelės - Pasaulio Anykštėnų bendrija

Pastebėjome, jog pagrindinėse Anykščių poilsio zonose - A. Baranausko aikštėje, Vyskupo skvere bei senųjų kapinių teritorijoje - draudžiama rūkyti, apie tai įspėja ir ženklai

Koplyčią gaubiantis statinys iš toliau

Senąsias Anykščių kapines, buvusias šioje teritorijoje, žyminčios lentelės ir kryžiai

Link kapinių

Turėdami dar pakankamai laiko nusprendėme Vilniaus gatve eiti iki pat galo.

Gatve eiti ir važiuoti malonu - atnaujinta asfalto danga ir šaligatviai

Žvilgsnis į Šventosios gatvę

Priėjome žiedinę sankryžą

Prie pat transporto žiedo, pietinėje Anykščių pusėje, yra įkurtos miesto kapinės. Pirmiausia apžiūrėjome nedideles sovietų karių kapines. Čia palaidoti mūšiuose ties Anykščiais, Kavarsku bei apylinkėse per Antrąjį pasaulinį karą žuvę Sovietų sąjungos kariai. Kapinių centre - paminklas, vaizduojantis karį su vainiku. Kapavietė 2006 m. tvarkyta Rusijos Federacijos lėšomis.

Kapinių paminklas

Antkapiai ir pavardžių lenta

Kitoje gatvės pusėje - žymiai didesnės Anykščių miesto kapinės. Ties gatve stovi skulptorių Jono Tvardausko bei Liudo Tarabildos sukurtas paminklas tremtiniams „Tautos kančia-mano kančia“.

Paminklas tremtiniams

Turėdami noro ir laiko galite užsukti ir į pačias kapines. Tarp daugybės antkapių čia galima rasti ir knygnešių Valerijono Laskausko bei Felikso Kairio, kario Jurgio Pauliukevičiaus, rašytojos Bronės Buivydaitės-Tyrų dukters amžinojo poilsio vietas.

Anykščių miesto kapinės

Judėjome toliau mūsų lankymosi metu dar iki galo nebaigta tvarkyti atnaujinta Vilniaus gatvės atkarpa, su naujais šaligatviais bei apšvietimo stulpais. Džiugu, jog miestas rūpinasi infrastruktūra.

Naujinama gatvės atkarpa

Lajų takas ir Puntukas

Sparčiai judėdami toliau praėjome pro miškų urėdijos pastatą ir pradėjome kelionę Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustiniu iki visiems žinomo Puntuko akmens.

Miškų urėdija

Asfaltuotas kelias Anykščių šilelyje pagrinde skirtas dviratininkams ir čia važiuojančiam traukinukui, tačiau juo mes patraukėme pėsčiomis

Šilelyje pratekantys upeliai pažymėti gražiomis lentelėmis

Galiausiai pasiekėme bene žinomiausią Anykščių vietą. Puntuko akmuo kurį laiką buvo laikytas didžiausiu, tačiau 1957 m. šį titulą iš jo atėmė Žemaitijoje atrastas Barstyčių akmuo. 

Puntukas - maždaug 265 tonų svorio riedulys. Ilgis siekia 7,54 m, plotis - 7,34 m, aukštis - 5,7 m (pusantro metro yra po žeme). 10-ųjų skrydžio metinių proga 1943 m. ant akmens skulptorius Bronius Pundzius iškalė Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefus bei testamento žodžius. Manoma, kad riedulį į Lietuvą atnešė per teritoriją slinkę Skandinavijos kalnų ledynai.

Puntuko akmuo

Puntukas visą laiką buvo lankomu Anykščių objektu, tačiau ne tokiu, dėl kurio į čia važiuotų minios net iš kitų šalių. Būtent tokiu traukos centru tapo 2015 m. viduryje atidarytas medžių lajų takas. Unikalus 300 metrų ilgio plieno ir betono konstrukcijų statinys jau ne pirmi metai traukia daugybę žmonių, norinčiųjų pasivaikščioti iki 21 metro aukštį siekiančiu taku bei užlipti į 35 metrų aukščio apžvalgos bokštą tako gale. 

Anykščių šilelio medžių lajų take asmeniškai lakiausi jau tris kartus ir tikrai rekomenduoju šią vietą. Tiesa, pirmą kartą keliaudamas į lajų taką tikėjausi, kad jis ties kažkuria tako vieta dar paaukštės ir leis praeiti prie pat medžių viršūnių. Tačiau šį, nors ir nedidelį nusivylimą visuomet atperka nuo pabaigoje stovinčio apžvalgos bokšto atsiveriantis vaizdas.

Metas pasivaikščioti aukščiau...

Beeinant galima apžiūrėti aplinkinių medžių viršutinę dalį

Prie gamtos vizualiai labai dera pasirinktas tako dizainas

Kiekvieno jau buvusio apsilankymo metu lajų take vaikščiojo daug žmonių

Apžvalgos bokštas

Nuo lajų tako apžvalgos bokšto viršaus atsiveriantis vaizdas

Atgal...

Pabaigę tako apžiūrą apačioje esančiose kavinėse nusipirkome vandens troškuliui numalšinti ir judėjome atgal link stoties. Laikas sparčiai mažėjo, o praleisti nors ir ankstyvo, bet paskutinio autobuso į Vilnių nenorėjome.

Šileliu atgal link miesto centrinės dalies

Pakeliui...

Sugrįžome į Vilniaus g.

Štai šiuo atviru traukinuku šiltuoju metų laikotarpiu galima pasiekti Ankščių lajų taką

Remontuojama gatvė palei mieto kapines

Dar vienas žvilgsnis į aukščiausią Lietuvos bažnyčią

Šiek tiek po 17 val. atsidūrę stotyje sulaukėme autobuso ir išvykome atgal į Vilnių - dar viena vienadienė kelionė baigta.

Kalitos kalnas

Dėl laiko trūkumo nespėjome visko apžiūrėti, tačiau galime bent paminėti, į ką dar būtinai reikėtų atkreipti dėmesį keliaujant į Anykščius. Rytiniame miesto pakraštyje, ant Kalitos kalvos, yra įsikūręs kalnų slidinėjimo centras. Tiesa, niekad žiemą šioje vietoje nėra tekę lankytis, tačiau pramogauti čia galima visus metus - nutirpus sniegui lieka ir toliau veikti vasaros rogučių trasa. Ją esu išbandęs ir rekomenduoju - Lietuvoje, panašu, analogiškos pramogos daugiau niekur nėra.

Verta paminėti, jog nuo kalvos taip pat atsiveria labai gražus apylinkių vaizdas.

Vasaros rogučių trasa, veikianti visus metus (2016 m. liepos mėn. nuotr.)

Vaizdas nuo kalvos, nuotraukos centre - pravažiuojantis siaurukas (2016 m. liepos mėn. nuotr.)

Arklio muziejus

Maždaug 6 km nuotoliu nuo Anykščių yra įsikūręs Arklio muziejus - vienintelis toks Pabaltijo valstybėse. Čia, rašytojo Jono Biliūno gimtajame Niūronių kaime, galima pamatyti arklinio inventoriaus ekspozicijas, pasigrožėti autentiška XIX a. pab. aukštaitiška sodyba, susipažinti su įvairiais amatais bei pajodinėti. Muziejuje taip vyksta įvairūs renginiai.

Už žemiau esančias nuotraukas iš Arklio muziejaus teritorijos dėkojame Indrei Mitrulevičiūtei!

Akimirka iš teritorijoje vykstančio tradicinio renginio „Bėk, bėk, žirgeli“ (2014 m. nuotr.)

Veiksmas iš arčiau (2014 m. nuotr.)

Renginys į Niūronis kasmet sutraukia daug žmonių  (2014 m. nuotr.)

Didelį plotą užima šalia pastatų įrengtas hipodromas  (2015 m. nuotr.)

Muziejuje galima apžiūrėti autentišką arklinį inventorių (2015 m. nuotr.)

Arklio muuziejaus teritorija (2015 m. nuotr.)

„Laimės žiburys“

Žymus lietuvių poetas Jonas Biliūnas mirė 1907 m. Lenkijoje, o jo palaikai 1953 m. buvo perlaidoti ant Liudiškių kalvos Anykščių rajone, 3 km atstumu į pietus nuo miesto. 1958 m. architektas Vytautas Gabriūnas iš apylinkių akmenų ant kapo pastatė 14 metrų aukščio paminklą. Pagal autoriaus pasaką ši vieta buvo praminta „Laimės žiburiu“.

„Laimės žiburys“ (2009 m. spalio mėn. nuotr.)

Milžiniško paminklo viduje - poeto Jono Biliūno kapas (2009 m. spalio mėn. nuotr.)

Apibendrinant...

Anykščiai - viena žinomiausių kurortinės teritorijos statusą turinčių vietovių Lietuvoje, ir tikrai ne veltui. Šis miestas turi daugybę svarbių istorinių, kultūrinių, architektūrinių paminklų, čia galima praleisti beveik visą dieną vaikštant lankytinose vietose ar bandant pažinti gilesnį miesto veidą.

Pažįstu vis mažiau žmonių, kurie Anykščiuose nėra buvę. Jei jūs - vis dar vienas jų, rekomenduoju susiplanuoti išvyką ir čia būtinai apsilankyti, ypač šiltuoju metų laikotarpiu - tikrai nesigailėsite.

Apie Anykščius domėtąsi iš:

• Vikipedija
• Anykščių Turizmo informacijos centras
• Anykščių rajono savivaldybė
• PoilsisAnyksciuose.lt
• Anykščių menų centras
• Kultūros paveldo departamentas